Ši knyga tikrai yra kažkas ypatingo, sunkiai telpančio į įprastus vertinimo rėmus. Patirtis mainėsi nuo visiško susižavėjimo iki nuobodulio. Bet visvien baigus skaityti Svano pusėje ateina jausmas, kad čia buvo kažkas tokio. Kūrinio sukeltas įspūdis ir kuriam laikui praėjus dar gyvas ir kažkur šalia nuolat plevena.

Kalbant apie įspūdį, turbūt jį geriausiai apibrėžtų pagarba aplinkai ir detalėms. Svano pusėje yra knyga, kuri apie dėmesingumą aplinkai kalba ne vien turiniu, bet ir forma. Marcel Proust tiek daug dėmesio skiria kasdienybės fragmentų aprašymams, kad norom ne norom imi įsivaizduoti durų rankenas, užuolaidas, sodus, garsus, spalvas. Ir tiek laiko tekste skyrus laiko detalėms, atrodo, ir į savo aplinką imk žvelgti šiek tiek kitomis akimis. 

Maždaug du trečdalius knygos aš buvau nusiteikusi labai rimtai. Galvojau – tie vardai ir keisti įvykiai, pateikti kaip patys paprasčiausi, neišmuš manęs iš vėžių. Aš nepamesiu Buendijų giminės medžio šakų, kad ir kaip sudėtinga tai būtų – maniau. Likus maždaug trečdaliui Šimtas metų vienatvės puslapių aš viską paleidau, galiausiai supratau tekste slypinčius kabliukus ir tik tuomet pradėjau iš tiesų mėgautis knyga. Gabriel Garcia Marquez gudriai žaidžia su savo skaitytoju, mausto kaip įmanydamas ir tai yra savotiška genialumo išraiška. 

Kaip gera buvo skaityti tokį koncentruotą tekstą. Didysis Getsbis man pasirodė viena tų knygų, kur kiekvienas sakinys be galo svarbus ir turi savo vietą bei prasmę. Kalba labai graži, kviečianti sustoti ir pamąstyti. Personažai – labai stiprūs ir įsimintini. Ypač, žinoma, ryškusis Getsbis – svajotojas, bet ryžtingas ir tvirtai stovintis ant žemės – turintis viziją ir siekiantis savo tikslų bet kokia kaina. Žinau, kad Getsbis, bus vienas mano mylimiausių visų laikų literatūros veikėjų.

Iki maksimalaus įvertinimo knygai man pritrūko tik vieno – kad prieš tai nebūčiau mačiusi filmo. Atsiminimai buvo dar labai gyvi ir kiekvieną puslapį verdama žinojau kas bus toliau, atsiminiau pažodžiui net kai kuriuos dialogus. Kaip ten bebūtų – jei kas leistų atsukti laiką atgal, filmą vis vien žiūrėčiau. Gali būti, kad filmas išėjo toks pat geras, o gal net geresnis nei knyga. Tikras fenomenas, ar ne? 

Apie Murakami knygas kalbėti visuomet labai sunku. Skaitant kyla daug jausmų ir minčių, o jas suguldyti į popierių ir suteikti formą – sudėtinga. Nes Murakami kalba apie labai subtilias patirtis ir reiškinius, kuriuos dažnas supranta savaip, o juos taikliai apibūdinti gali tiktai genialusis japonų rašytojas. Nepaisant sudėtingumo, pabandysiu papasakoti savo įspūdžius apie 1Q84: Pirma knyga.

Turbūt atspėjote, kad šis kūrinys kūrinys yra George Orwell romano “1984” interpretacija. Sąsajos tarp abiejų knygų tampa aiškios tikrai ne iš karto – pirmiausia į akis krenta tik tai, kad veiksmas vyksta tais pačiais metais, na, o visa kita palengva aiškėja kūrinio eigoje.

Kaip pasakytų Murakami, skaitant 1Q84 laikas plečiasi ir minkštėja, įtraukia ir užliuliuoja taip, kad nesinori kada nors ją užbaigti. Dviejų pagrindinių veikėjų portretai labai įdomūs. Nors iš pradžių jų istorijos lyg ir neturi nieko bendro, palengva aiškėja įvairios sąsajos. Keistų situacijų kratinys palengva įgauna formą ir prasmę.