Pripažinsiu, man dažnai kyla noras paskaityti kokį meilės romaną, tačiau realybė tokia, kad dažniausiai į rankas paėmus ką nors iš jausmų ir dramų srities tenka nusivilti. Todėl tokio pobūdžio skaitiniams dažniausiai pagailiu laiko – juk tiek gerų ir rimtų knygų laukia savo eilės. Jei jaučiatės panašiai, tai dėl šios galite nedvejoti.

Apsidžiaugčiau, jei visi meilės romanai būtų tokie kaip šis. Mes dedame tašką yra knyga, kuri turi viską ir tas viskas pateikiamas tobulomis proporcijomis – meilės ir dramų, paprastumo ir gylio čia nei per daug, nei per mažai.

Amerikietė Coleen Hoover jums gali būti pažįstama iš knygos paaugliams Slemas. Prieš tai šia knyga per daug nesusidomėjusi dabar būtinai įtrauksiu į savo sąrašą,vien iš smalsumo, ką dar ši autorė yra parašiusi. Į Mes dedame tašką Coleen Hoover įtraukia ir savo asmeninę skaudžią patirtį. Kokią būtent nenoriu išduoti, bet tai užuomina, kad Mes dedame tašką nėra tik rožinis saldus romanas, bet ir jautri, dramatiška ir tikroviška istorija.

Tai romanas, kuris visų pirma taikosi suvirpinti visų mamų širdis. Pagrindinė herojė, sužinojusi, kad gali kilti pavojus netekti savo net metukų neturinčio sūnaus globos, kruopščiai suplanuoja ir ryžtasi įvykdyti pabėgimą.

Paskutinis pabėgimas parašyta paprastai, bet įtaigiai – norisi greičiau sužinoti, kuo baigsis pavojinga kelionė ir slapstymasis su kūdikiu ir paraleliai vykstanti paslaptinga istorija, turinti kriminalinį prieskonį.

Paslapčių alėja yra naujausias mano mylimo autoriaus John Irving romanas. Apie tai kodėl ir kuo man patinka šis rašytojas dėsčiau tuomet, kai kalbėjau apie vieną pirmųjų jo knygų. Tuomet likau šiek tiek nusivylusi, kaip ir dabar, perskaičiusi naujausią jo kūrinį. Nusivylimas pirmaisiais darbais, nusivylimas naujausiais… Ar gali būti, kad John Irving sužibėjo Pasauliu pagal Garpą, Sidro namų taisyklėmis, Kol tave rasiu, o visa kita tik nelabai vykę bandymai sėkmę pakartoti?

Pristatau dar vieną puikią knygutę, kurią skaitėm kartu su Ąžuolu. Neseniai pasakojau apie ne visai sėkmingus pirmuosius bandymus skaityti, dabar, artėjant devynių mėnesių sukakčiai, galiu pasakyti, kad sekasi vis geriau ir geriau. Pasirenku 15 minučių dienoje, kuomet skaitom patogiai įsitaisę ant grindų. Minties skaityti prieš miegą atsisakiau, nes knygos mano sūnų veikia anaiptol ne raminančiai.

Man pačiai, neslėpsiu, labai smagu ir Ąžuolui darosi vis įdomiau – džiaugiasi laiku, kuomet sėdim apsikabinę, pabodus eina ratais įsikibęs manęs, ilgiau koncentruoja dėmesį, tyrinėja piešinukus ir klauso kai įvardinu veikėjų pavadinimus.