Paskutinis pabėgimas
Tai romanas, kuris visų pirma taikosi suvirpinti visų mamų širdis. Pagrindinė herojė, sužinojusi, kad gali kilti pavojus netekti savo net metukų neturinčio sūnaus globos, kruopščiai suplanuoja ir ryžtasi įvykdyti pabėgimą.

Paskutinis pabėgimas parašyta paprastai, bet įtaigiai – norisi greičiau sužinoti, kuo baigsis pavojinga kelionė ir slapstymasis su kūdikiu ir paraleliai vykstanti paslaptinga istorija, turinti kriminalinį prieskonį.

Autorė

Kadangi iki šiol Diane Chamberlain knygų skaičiusi nebuvau, truputį pasidomėjau pačia autore. Tai amerikietė, knygas rašanti taip produktyviai ir greitai, lyg keptų bandeles. Nauji rašytojos romanai pasirodo kone kasmet ir jų šiuo metu jau 25, į lietuvių kalbą išversta maždaug pusė jų. Įdomu tai, kad rašytoja yra studijavusi psichologiją, konsultavusi pacientus, taigi prieš tapdama rašytoja prisirinko informacijos tam, kad galėtų konstruoti įtikinančius personažų portretus. Nors Paskutinis pabėgimas kažkaip ypatingai nenustebino ir nepritrenkė, šią knygą buvo tiesiog malonu skaityti, tad manau prie rašytojos darbų sugrįšiu ir ateityje.

Trumpai apie siužetą

Taigi, pagrindinė veikėja Suzana, didžiąją dalį knygos, beje, vadinama Kim, atsiduria nepavydėtinoje padėtyje. Sužinojusi, kad laukiasi, lėkdama pranešti šios naujienos vyrui užtinka jį su kita moterimi. Tuomet skiriasi, palieka savo išrinktą namą vyrui ir jo naujajai draugei, pagimdo palaikoma vaikystės draugo, tačiau vis vien porai mėnesių puola į depresiją. Šis faktas ir dar tai, kad minėtasis draugas yra teistas už žmogžudystę sukuria prielaidas vyrui advokatui kovoti dėl vaiko globos, kurios labiau nori ne jis pats, o naujoji draugė, negalinti turėti vaikų. Štai tokia košė užverda ir Suzana pajutusi, kad teismas gali išskirti su sūnumi iškeliauja į įtampos pilną kelionę.

Asmeniniai įspūdžiai

Net nežinau padėjo ar labiau trukdė skaityti knygą tas faktas, kad abi su knygos heroje turime panašaus amžiaus kūdikius. Visų pirma tai padėjo lengviau įsijausti, suprasti ir susitapatinti su heroje, atsiduriančia grėsmės netekti savo vaiko akivaizdoje. Kita vertus, knyga ėmė atrodyti nutolusi nuo realybės. Jei dar prieš metus būčiau maniusi, kad pateikiama istorija realistiška, dabar skaitant norėjosi juoktis iš tokių fragmentų, kuomet herojės kūdikis užmiega lengvai vos paguldytas į lovelę įvairiose naujose vietose, per daug neprotestuoja ilgai keliaudamas autobusu, leidžia mamai dirbti iš namų, dažniausiai pasitenkina rodos vienu tuo pačiu žaislu, kavinėje valgo spagečius ir panašiai.

Paskutinis pabėgimas nagrinėja tokias rimtas temas kaip smurtas šeimoje, santykiai tarp vyro ir moters, motiniški jausmai. Kalbant apie smurto šeimoje liniją, ji laba panaši į Coleen Hoover romano Mes dedame tašką herojės paauglystės istoriją. Taip jau sutapo, kad abi šias knygas skaičiau vienu metu ir negalėjau patikėti šiuo atsitiktinumu ir stulbinančiu panašumu. Skaitydama turėjau nuolat sustoti ir mintyse atsirinkti, kuri istorija yra kuri.

Na bet knygoje Paskutinis pabėgimas smurto šeimoje linija nėra pagrindinė – tik priemonė konstruoti įtikinamesnį pagrindinės veikėjos portretą. Šio romano esmė – motiniški jausmai ir siekis atskleisti kaip toli gali eiti moteris, grėsmės netekti savo vaiko akivaizdoje. Apie tai kaip tenka įveikti baimes, praplėsti asmenybės ribas ir palikti patogią kasdienybę vardan galimybės būti su savo vaiku.

Kodėl skaityti? Jei norisi nors ir lengvos, tačiau nebanalios knygos, romano paskaninto detektyvo elementais. Jei esate mama, herojės patiriama drama bus artimesnė. Net neabejoju, kad jei kas būčiau skaičiusi prieš porą metų, kūrinys visai nebūtų palikęs įspūdžio.

Kodėl neskaityti? Nes nepaisant rašytojos patirties psichologijos srityje, tai nėra knyga, kuri giliai kapsto žmogaus asmenybę ir gyvenimo dramas. Galbūt tik šiek tiek giliau nei pats paviršius.

Share: