Turim mes su Ąžuolu kelias labai numylėtas ir vietomis jau lipnia juosta suklijuotas knygas. Visos jos prieš miegą keliauja su mumis į lovą ir retai kada į savo būrį priima naujokę. Bet štai iš Tyto alba parsinešiau Mano tėtis rašo knygą ir ji ne tik kad įsiveržė į būrį, bet ir tapo viena favoričių.

Priežastys gali būti kelios. Visų pirma, pagrindinis veikėjas yra berniukas vardu Ąžuolas. O jo sesutė – Liepa. Toks smagus sutapimas, nes būtent šiuos du vardus buvau paruošusi kai dar nežinojau savo vaiko lyties.

Antroji, pati įtikinamiausia – katinas. Beveik kiekviename knygelės puslapyje galima surasti šeimos katiną ir mums tai tapo smagiu žaidimu. Dar nei karto nespėjau perskaityti viso knygos teksto, bet bent kartą prieš miegą surandam visus miau.

Šios knygos skaitymas man buvo tarsi kopimas į kalną. Pradžia lyg koks purvinas šlaitas buvo nemaloni, klampi ir neaiški, o štai užkopus artėjant viršūnei nuo kurios atsiveria platesnis vaizdas, ar kitaip tariant, beskaitant paskutinį penktadalį, Vegetarė atsiskleidė, tapo gili ir prasminga.

Iš tiesų viskas ką labai svarbu žinoti prieš skaitant šią knygą surašytą ant jos nugarėlės (kas šiaip yra retas atvejis). Tai yra alegorinis romanas ir negalima jo skaityti paviršiumi – greičiausiai nepatiks. Nuo pat pradžių reikia ieškoti reikšmių ir simbolių. Ne veltui knyga ant tos pačios nugarėlės pavadinta kafkiška. Ir kaip metamorfozė nebuvo apie vabalą, taip ši knyga tikrai nėra apie vegetarizmą ar psichines ligas. Tai romanas apie slegiančias visuomenės normas, kenčiančias ir laisvę besiveržiančias sielas – man galiausiai labai patiko. 

Turiu pripažinti, kad skaitydama knygas aš vis dar nuo pačio pirmojo puslapio skaičiuoju žvaigždutes ir niekaip negaliu šio įpročio atsisakyti. Tad jei Vadink mane savo vardu pradžioje atrodė kaip dvejetas, pabaigoje jau priminė penketą. Štai paaiškinimas. Pirmoje kūrinio pusėje man buvo panašu į romaną, kuris neturi idėjos ir yra pastatytas visiškai tik ant seksualinės įtampos tarp veikėjų. Na, o maždaug nuo vidurio, kur atsiranda daugiau pokyčių, refleksijų ir įprasminimo jau buvo labai gražu ir tikrai emociškai stipriai paveikė. Kažkuo priminė Barnesą ir jo Vienintelę istoriją.

Jučiuosi šiek tiek apgauta. Pasiemiau šią knygą tikėdamasi linksmų faktų, o čia, pasirodo, tiesiog įvairių istorijų rinkinys. Kaip jau buvo galima pastebėti iš kitų autoriaus leidinių – surenkant į knygą per daug jų temiškai negrupuojant. Faktai ir šypsenos prasideda skyriumi apie karą (taip), Žalgirio mūšį, karo šunis, o galiausiai net keliais pasakojimais iš Afganistano, kur Algimantui Čekuoliui teko asmeniškai pabuvoti. Tad knyga pradžioje kėlė tiek pat šypsenų, kaip tarkim Svetlanos Aleksijevič Cinko berniukai.