Jau kurį laiką renkuosi knygas, kurios, kaip tikiuosi, mane ko nors pamoko, priverčia susimąstyti ar gali padėti man tapti geresniu žmogumi. Pramoginis knygų žanras buvo primirštas ir į mano rankas šią savaitę pakliuvo su Lee Child detektyvu „Vienas šūvis“. Taip tai tikrai nėra viena tų rimtų knygų, tačiau tikrai negali paneigti, kad yra gera ir puikiai atstovauja savo žanrą.

Koks detektyvas be žmogžudystės? Tad ir ši knyga prasideda būtent nuo jos. Tiksliau net penkių iš kart. Paslaptingas šaulys (snaiperis) paleidžia šešis šūvius ir nušauna penkis atsitiktinius žmones darbo valandoms pasibaigus pasklidusioje minioje. Darbo imasi policija ir per porą valandų suranda įtariamąjį. Iš pirmo žvilgsnio net neaišku apie ką bus knyga, jei visas nusikaltimas išnarpliojamas taip greitai, o įkalčiai prieš įtariamąjį tiesiog nenuginčijami: automobilis užfiksuotas stovėjimo aikštelės įrašuose, betono dulkės batuose, drabužio atplaišos nusikaltimo vietoje ir net ginklas ir kulkos veda pas vieną ir tą patį asmenį.

Tačiau įtariamasis apklausos metu teigia, kad policija „suėmė ne tą žmogų“ ir paprašo atvesti Džeką Ryčerį – pagrindinį knygos veikėją. Šis tuo tarpu jau pakeliui, bet ne dėl tos priežasties, kurios galima tikėtis. Pasirodo jis turi informacijos, kuri tik pablogintų suimtojo padėtį – abu vyrai vienu metu tarnavo kariuomenėje, kuomet įvyko nemalonus incidentas. Taigi, neaišku kodėl pakviečiamas Džekas Ryčeris, pamažu iškyla ir kitų klausimų ir pasirodo, kad ne viskas taip paprasta kaip atrodo.

Artėja šaltasis metų sezonas. Galima dėl to liūdėti arba galima pasistengti ir “išspausti” iš jo viską ką galime geriausio. Pavyzdžiui išmokti kurti jaukumą paprastomis priemonėmis ir pasistengti būti laimingais mažų malonumų pagalba. Kaip tai padaryti moko mano šią savaitę perskaityta “Mažoji laimės knyga“, žadanti atskleisti laimingo gyvenimo dėsnius pagal danus.

Danai kaip ir lietuviai negali pasigirti gerais orais, tačiau jie gali pasigirti esant laimingiausia tauta. Tą atskleidė ne vieno tyrimo ir apklausos duomenys – danai labiausiai patenkinti savo gyvenimo kokybe. Taigi, neatsitiktinai Kopenhagoje yra įsikūręs ir laimės tyrimų institutas, kurio darbuotojas Meik Wiking yra šios knygos autorius. Savo patirtį jis sudėjo į mažytę, nerealiai gražiai iliustruotą, šmaikščiai parašytą ir labai jaukią knygą, kurioje aprašytas hygge fenomenas. Man jau vien šios knygos skaitymas savaime buvo hygge, bet kas gi tai?

Greičiausiai esate girdėję apie Oskarą Šindlerį, Antrojo pasaulinio karo metais išgelbėjusį gyvybę daugiau nei tūkstančiui žydų. Apie šią asmenybę ir jos drąsu poelgį parašyta knyga ir pastatytas garsus filmas „Šindlerio sąrašas“. O. Šindlerio veiksmai kardinaliai pakeitė daugybės žmonių ir šeimų gyvenimo istorijas, viena iš jų, Leono Leysono, aprašyta knygoje „Berniukas ant medinės dėžės“.

Knyga išleista 2013 m., tais pačiais metais kai mirė savo knygos taip ir nesulaukęs herojus. Po karo emigravęs į JAV, ten praleido likusį savo gyvenimą ir apie savo patirtus išgyvenimus pasakoti nemėgo. Net artimiausiems žmonėms neatskleidė savo gyvenimo istorijos, iki kol pasirodė filmas “Šindlerio sąrašas” ir juo susidomėjo žiniasklaida. Pradėjęs dalintis savo išgyvenimais, galiausiai nusprendė savo istoriją sudėti į knygą.

Jei būtų mano valia, šią knygą privalomai dalintų visiems jaunavedžiams. Tai tikrai turėtų teigiamai paveikti skyrybų ir santykiais nusivylusių porų skaičių. Pasirodo, galima nugyventi kelis dešimtmečius santuokoje ir nesuprasti, kas yra ne taip ir kodėl vienas ar abu sutuoktiniai jaučiasi nemylimi. Tuo tarpu genialus atsakymas kaip visuomet slypi paprastume. Taip gali nutikti todėl, kad kiekvienas meilę rodo jam suprantamu ir priimtiniausiu būdu, dažniausiai tokiu, kokiu meilės ženklų norėtų sulaukti pats. O kas jei partneriai kalba skirtingomis meilės kalbomis ir tokiu būdu “nesusišneka”? Ir nors abu myli ir meilę savaip stengiasi parodyti, abu jaučiasi nusivylę.