„Moteris narve“ – tikras saldainis detektyvų gerbėjams ir ne tik jiems. Originalus siužetas, įdomūs veikėjai ir daug daug įtampos – puikiai subalansuota lietingam savaitgaliui su knyga. Nors knyga stora – daugiau nei 500 puslapių, garantuoju, kad jos skaitymas jums neprailgs.

Apie rašytoją

Jussi Adler Olsen dar vienas skandinaviškų detektyvų genijus. Rašytojo patirtis tikrai įvairi – mokėsi medicinos, sociologijos ir net kinematografijos, dirbo leidėju ir redaktoriumi. Greičiausiai tai yra viena jo meistriškumo paslapčių. Parašęs „Moterį Narve“ jau buvo gerai žinomas, o ši knyga davė pradžią serijai apie departamentą „Q“. Kuomet knyga pateko į mano rankas, nežinojau, kad tai pirmoji knygų serijos dalis (ar iš vis priklauso kažkokiai serijai) todėl džiaugiuosi, kad į istoriją įsitraukiau nuo jos pradžių. Knygos tęsiniai yra „Fazanų žudikai“, „Kalte“, „Atpirkimas“ ir „Palaidotas“. Aš asmeniškai juos, jau įtraukiau į savo nesibaigiantį norimų perskaityti knygų sąrašą.

Apie knygą „Laimingi vaikai“ esu girdėjusi daug gerų atsiliepimų. Vienas iš jų – jei reikėtų pasirinkti tik vieną vadovėlį apie vaikų auklėjimą, tai būtų šis. Aš knygą lengvai įveikiau ir prisidedu prie liaupsinančių gretų.

Ši amerikiečių autorių knyga išleista dar 1964 m. ir kas keisčiausia – savo aktualumo dar neprarado, o siūlomi auklėjimo būdai pravers ir šiandien. Aišku, čia tikrai nerasite informacijos kaip suvaldyti vaikus virtualioje erdvėje ar nustatyti ribas naudojantis išmaniaisiais įrenginiais. Anaiptol, čia dažniau sprendžiamos vaikų peštynės dėl televizijos pultelio. Yra ir kitų fragmentų, kuriuos skaitant reikėtų praleisti pro akis – pavyzdžiui rekomendacijos palikti nepaklusnius vaikus vienus automobilyje ir tai kaip dažnai netinkamo auklėjimo pavyzdžiuose tėvai naudoja fizines bausmes. Toks vaizdas, kad JAV septintajame dešimtmetyje tėvai už kiekvieną rimtesnį nusižengimą lupdavo vaikus ir tai buvo norma.

Bet dabar apie gerus dalykus knygoje. Pagrindinis jos elementas vienijantis visus pateiktus patarimus – demokratija. Autoriai pabrėžia, kad laikai keičiasi, demokratija ne tik tampa visuotinai pripažinta valdymo forma, bet jos idėjos persmelkia ir daugelį kitų sričių, tarp jų ir vaikų auklėjimą. Senieji metodai nebetinka ir nebeveikia, o tėvams ir vaikams reikia ieškoti naujo – abipusiu bendradarbiavimu grįsto santykių modelio. Demokratija taip pat reiškia, kad į vaikus turime žiūrėti ne iš aukšto, o kaip į sau lygius ir su lygiai tokia pačia pagarba, kaip ir bendraudami su kitais suaugusiais žmonėmis.

Neapsigaukite, po mįslinga slapyvardžiu slypi lietuvių autorės kūrinys. Tiesa apie autorę tik tiek ir žinome, kad ji rašo lietuvių kalba. Bent jau man daugiau informacijos nepavyko surasti. Prieš metus išleidusi romaną „Būti su ragana“, ji grįžta su nauja knyga – „Meilėje kaip kare“.

Man sunku kalbėti apie meilės romanus, kadangi nesu daug jų skaičiusi. Visgi palyginus su tuo ką man teko skaityti, knyga paliko gana teigiamą įspūdį. Savo laiku esu perskaičiusi visas Saulėlydžio knygas ir netgi pirmą 50 pilkų atspalvių dalį, taigi „Meilėje kaip kare“ man pasirodė kaip lietuviška šių kūrinių versija, tik be vampyrų ir sekso scenos čia kur kas subtilesnės.

Manau, kad nebūtų sąžininga šią knygą vertinti pasitelkiant intelektualios literatūros standartus. O jei vertinti kaip romaną, kurio tikslas atitraukti skaitytoją nuo rūpesčių ir įtraukti jį į kitą realybę, tuomet ši knyga savo paskirtį atlieka. Jei užmerksime akis prieš gana nuspėjamą siužetą, standartinus veikėjų portretus ir dažnai erzinančius jų poelgius – knyga parašyta tikrai gerai. Gerai ta prasme, kad akys lengvai slysta per tekstą, nors ir jauti kuria linkme suksis siužetas, istorija įtraukia, tekste nėra jokių grubių loginių klaidų.

Sakoma, kad būna dviejų tipų žmonės. Tie kurie gali mesti pradėtą skaityti knygą ir tie kurie tiesiog privalo ją užbaigti, kad ir kiek pastangų tai kainuotų. Aš priklausau pastarųjų grupei ir to pasekoje esu prisiskaičiusi keisčiausių dalykų. O šią savaitę patyriau savo požiūrio išbandymą su John Irving knyga „Vandens metodas“. Buvo akimirkų kai tikrai rimtai abejojau ar verta tęsti skaitymą, bet nepasidaviau ir galiausiai šiuo sprendimu nenusivyliau.

John Irving yra vienas mano mėgstamiausių rašytojų. Tiesa iki šiol didžiąją dalimi buvau susipažinusi tik su populiariausiais jo kūriniais (“Pasaulis pagal Garpą”, “Kol tave rasiu”, “Sidro namų taisyklės”) ir tik pora mažiau žinomų knygų. Dievinu savitą Irvingo stilių, absurdiškai ironiškas situacijas nutinkančias knygų veikėjams ir tai kaip jis lengvai kalba apie rimtas temas. O labiausiai mėgstu gilius veikėjų portretus ir tai, kad knygose dažniausiai galima nukeliauti visą jų gyvenimo kelionę ir pasvarstyti kodėl jie tapo tokiais kokie yra.