„Tarp pilkų debesų – knyga, kuri pykdo, liūdina, kartais džiugina, tačiau vienaip ar kitaip įtraukia ir sujaudina. Lietuvių tautos tragedija čia įvilkta į populiariojo žanro formatą ir tampa visiems lengvai suprantama ir prieinama. Knyga sukurta taip, kad žadintų emocijas. Ir tikrai, neįsivaizduoju šį kūrinį ramiai skaitančio lietuvio: be iš pykčio besikilnojančių šnervių, nubrauktos ašaros ar bent sudrėkusių akių.

Knyga apie kurią kalbėjo visi

Prieš skaitydama Tarp pilkų debesų girdėjau daug atsiliepimų. Po pasirodymo 2011 m. knyga buvo plačiai aptarinėjama, karštai giriama ir peikiama, tačiau visuotinai pripažinta kaip must read. Tuo metu aš besiblaškydama tarp darbo ir studijų skaičiau tik konspektus ir seminarų medžiagą – vienintelę literatūrą kurią galėjau sau leisti, atsižvelgiant į laisvo laiko kiekį. O štai dabar pagaliau galiu sau leisti prabangą sugrįžti prie tokių skaitinių kaip šis. Taigi prieš atsiversdama knygą turėjau jau nemažą svetimų nuomonių bagažą, vienos jų pasitvirtino man pačiai, kitos – ne.

„Moteris narve“ – tikras saldainis detektyvų gerbėjams ir ne tik jiems. Originalus siužetas, įdomūs veikėjai ir daug daug įtampos – puikiai subalansuota lietingam savaitgaliui su knyga. Nors knyga stora – daugiau nei 500 puslapių, garantuoju, kad jos skaitymas jums neprailgs.

Apie rašytoją

Jussi Adler Olsen dar vienas skandinaviškų detektyvų genijus. Rašytojo patirtis tikrai įvairi – mokėsi medicinos, sociologijos ir net kinematografijos, dirbo leidėju ir redaktoriumi. Greičiausiai tai yra viena jo meistriškumo paslapčių. Parašęs „Moterį Narve“ jau buvo gerai žinomas, o ši knyga davė pradžią serijai apie departamentą „Q“. Kuomet knyga pateko į mano rankas, nežinojau, kad tai pirmoji knygų serijos dalis (ar iš vis priklauso kažkokiai serijai) todėl džiaugiuosi, kad į istoriją įsitraukiau nuo jos pradžių. Knygos tęsiniai yra „Fazanų žudikai“, „Kalte“, „Atpirkimas“ ir „Palaidotas“. Aš asmeniškai juos, jau įtraukiau į savo nesibaigiantį norimų perskaityti knygų sąrašą.

Apie knygą „Laimingi vaikai“ esu girdėjusi daug gerų atsiliepimų. Vienas iš jų – jei reikėtų pasirinkti tik vieną vadovėlį apie vaikų auklėjimą, tai būtų šis. Aš knygą lengvai įveikiau ir prisidedu prie liaupsinančių gretų.

Ši amerikiečių autorių knyga išleista dar 1964 m. ir kas keisčiausia – savo aktualumo dar neprarado, o siūlomi auklėjimo būdai pravers ir šiandien. Aišku, čia tikrai nerasite informacijos kaip suvaldyti vaikus virtualioje erdvėje ar nustatyti ribas naudojantis išmaniaisiais įrenginiais. Anaiptol, čia dažniau sprendžiamos vaikų peštynės dėl televizijos pultelio. Yra ir kitų fragmentų, kuriuos skaitant reikėtų praleisti pro akis – pavyzdžiui rekomendacijos palikti nepaklusnius vaikus vienus automobilyje ir tai kaip dažnai netinkamo auklėjimo pavyzdžiuose tėvai naudoja fizines bausmes. Toks vaizdas, kad JAV septintajame dešimtmetyje tėvai už kiekvieną rimtesnį nusižengimą lupdavo vaikus ir tai buvo norma.

Bet dabar apie gerus dalykus knygoje. Pagrindinis jos elementas vienijantis visus pateiktus patarimus – demokratija. Autoriai pabrėžia, kad laikai keičiasi, demokratija ne tik tampa visuotinai pripažinta valdymo forma, bet jos idėjos persmelkia ir daugelį kitų sričių, tarp jų ir vaikų auklėjimą. Senieji metodai nebetinka ir nebeveikia, o tėvams ir vaikams reikia ieškoti naujo – abipusiu bendradarbiavimu grįsto santykių modelio. Demokratija taip pat reiškia, kad į vaikus turime žiūrėti ne iš aukšto, o kaip į sau lygius ir su lygiai tokia pačia pagarba, kaip ir bendraudami su kitais suaugusiais žmonėmis.

Neapsigaukite, po mįslinga slapyvardžiu slypi lietuvių autorės kūrinys. Tiesa apie autorę tik tiek ir žinome, kad ji rašo lietuvių kalba. Bent jau man daugiau informacijos nepavyko surasti. Prieš metus išleidusi romaną „Būti su ragana“, ji grįžta su nauja knyga – „Meilėje kaip kare“.

Man sunku kalbėti apie meilės romanus, kadangi nesu daug jų skaičiusi. Visgi palyginus su tuo ką man teko skaityti, knyga paliko gana teigiamą įspūdį. Savo laiku esu perskaičiusi visas Saulėlydžio knygas ir netgi pirmą 50 pilkų atspalvių dalį, taigi „Meilėje kaip kare“ man pasirodė kaip lietuviška šių kūrinių versija, tik be vampyrų ir sekso scenos čia kur kas subtilesnės.

Manau, kad nebūtų sąžininga šią knygą vertinti pasitelkiant intelektualios literatūros standartus. O jei vertinti kaip romaną, kurio tikslas atitraukti skaitytoją nuo rūpesčių ir įtraukti jį į kitą realybę, tuomet ši knyga savo paskirtį atlieka. Jei užmerksime akis prieš gana nuspėjamą siužetą, standartinus veikėjų portretus ir dažnai erzinančius jų poelgius – knyga parašyta tikrai gerai. Gerai ta prasme, kad akys lengvai slysta per tekstą, nors ir jauti kuria linkme suksis siužetas, istorija įtraukia, tekste nėra jokių grubių loginių klaidų.