Dar niekada niekas politinėmis temomis nekalbėjo taip švelniai, atsargiai ir gražiai. Kažkur Ruduo paraštėse slepiasi Brexit, neapykanta imigrantams ir rasizmas. O iš pirmo žvilgsnio tai istorija apie draugystę, kuriai nesvarbus nei laikas, nei amžius, nei jokios kitos kliūtys.

Ne veltui knyga ant nugarėlės lyginama su Samuelio Becketto ir Franc Kafka kūryba. Šėtoniškas tango tikrai priminė Belaukiant Godo pjesę ar Procesą. Nuo savęs dar pridėčiau, kad buvo panašu į Tarkovskio filmą Stalkeris, kurį kažkada žiūrėjau labiau dėl išprusimo, nei dėl pasimėgavimo. Kaip neįmanoma apibūdinti Tarkovskio kino jo nemačiusiems, taip vargiai įmanoma papasakoti apie šią knygą jos neskaičiusiems. Sunku nusakyti jos žanrą ar temą – galiu tik įvardinti kokias emocijas man asmeniškai ji sukėlė – deja, tai būtų sumišimas, nuobodulys ir beprasmybės jausmas. Visai įmanoma, kad toks ir buvo autoriaus tikslas – provokuoti skaitytoją – priversti pasijusti taip, kaip kūrinio herojai gyvena visą savo gyvenimą.

Tęsiant kalbą apie kiną, įdomus faktas yra tai, kad pagal Šėtoniškas tango yra pastatytas septynių (!) valandų trukmės filmas. Tuo tarpu aš esu tikra dėl vieno dalyko – man turėtų sumokėti ir daug, kad sutikčiau jį žiūrėti.

Ši knyga tikrai yra kažkas ypatingo, sunkiai telpančio į įprastus vertinimo rėmus. Patirtis mainėsi nuo visiško susižavėjimo iki nuobodulio. Bet visvien baigus skaityti Svano pusėje ateina jausmas, kad čia buvo kažkas tokio. Kūrinio sukeltas įspūdis ir kuriam laikui praėjus dar gyvas ir kažkur šalia nuolat plevena.

Kalbant apie įspūdį, turbūt jį geriausiai apibrėžtų pagarba aplinkai ir detalėms. Svano pusėje yra knyga, kuri apie dėmesingumą aplinkai kalba ne vien turiniu, bet ir forma. Marcel Proust tiek daug dėmesio skiria kasdienybės fragmentų aprašymams, kad norom ne norom imi įsivaizduoti durų rankenas, užuolaidas, sodus, garsus, spalvas. Ir tiek laiko tekste skyrus laiko detalėms, atrodo, ir į savo aplinką imk žvelgti šiek tiek kitomis akimis. 

Jei reikėtų išversti žodį Kaizen, tai būtų geras pokytis arba pagerėjimas. Apie tą teigiamą, kasdienį, nuoseklų pokytį ir yra ši knyga. Kaizen visų pirma yra žinoma kaip verslo aplinkoje įgyvendinama praktika. Tačiau knygos autorė amerikietė, kurį laiką pagyvenusi Japonijoje nusprendė, kad galėtų parašyti knygą apie tai, kaip ją pritaikyti ir asmeniniame gyvenime.

Stori knygos puslapiai, spalvotos fotografijos sukuria įspūdį, lyg vartytum nuotraukų albumą, o ne knygą. Tačiau manau, kad toks dekoratyvinis formatas pasirinktas ne veltui. Kaizen galima laikyti ant kavos stalelio ir pasklaidyti kasdien, pritrūkus įkvėpimo. Mano akimis ji nėra skirta tiesiog perskaityti vienu ypu (nors pati taip padariau) ir padėti į lentyną. Šiuo atžvilgiu knyga man labai priminė kažkada skaitytą Hygge.