Kaip gera buvo skaityti tokį koncentruotą tekstą. Didysis Getsbis man pasirodė viena tų knygų, kur kiekvienas sakinys be galo svarbus ir turi savo vietą bei prasmę. Kalba labai graži, kviečianti sustoti ir pamąstyti. Personažai – labai stiprūs ir įsimintini. Ypač, žinoma, ryškusis Getsbis – svajotojas, bet ryžtingas ir tvirtai stovintis ant žemės – turintis viziją ir siekiantis savo tikslų bet kokia kaina. Žinau, kad Getsbis, bus vienas mano mylimiausių visų laikų literatūros veikėjų.

Iki maksimalaus įvertinimo knygai man pritrūko tik vieno – kad prieš tai nebūčiau mačiusi filmo. Atsiminimai buvo dar labai gyvi ir kiekvieną puslapį verdama žinojau kas bus toliau, atsiminiau pažodžiui net kai kuriuos dialogus. Kaip ten bebūtų – jei kas leistų atsukti laiką atgal, filmą vis vien žiūrėčiau. Gali būti, kad filmas išėjo toks pat geras, o gal net geresnis nei knyga. Tikras fenomenas, ar ne? 

Žinau žinau, mano pačios reakcija prieš pradedant skaityti šią knygą buvo – na taip, dar viena knyga apie vaikus iki penkių metų. Ar galima šioje srityje dar pasakyti ką nors naujo ir negirdėto? Pasirodo galima. Nors dalis dalykų jau buvo žinoma, Stebuklingi metai pateikė ir naujų. Turbūt didžiausias šios knygos išskirtinumas yra tas, kad informacija čia pateikiama šiek tiek kitais pjūviais nei įprasta. Labiau per pačių vaikų pasaulio suvokimą ir išgyvenimus, mažiau dėmesio skiriant konkretiems patarimams ar kažkokioms išvadoms.

Nors šiaip jau knygą vertinu labiau teigiamai, autorės požiūris ne visais klausimais man buvo priimtinas. Smagu, kad didžiąją dalimi viskas dėstoma labai empatiškai ir smarkiai akcentuojant stiprų vaikų ryšį su tėvais, kaip didžiausią saugiklį norint išvengti didžiosios dalies neurozių. Visgi kai kurie griežtoki autorės pasisakymai prieš miegojimą su vaiku ar už tėvų vaikams keliamo kaltės jausmo skatinimą man sukėlė atmetimo reakciją. Na, kaip visada, skaityti tokio pobūdžio knygas reikia ne aklai, o atsirinkti tai, kas artima ir aktualu būtent jums. 

Nors Moters šviesa yra pirmoji mano skaityta Romain Gary knyga, įsivaizdavau, kad šio rašytojo stilių žinau. Dar 2014 metais, kuomet buvo minimas Romain Gary šimtmetis, dalyvavau renginyje, kur buvo skaitomos ištraukos iš romano Aušros pažadas. Tuomet buvau sužavėta jo pasakojimo lengvumo, šmaikštumo, o kartu ir prasmės.

Dabar pasiėmiau į rankas Moters šviesa ir radau tai ko tikėjausi ir dar daugiau – linksmą, ironijos ir absurdo humoro persmelktą tekstą, tačiau kartu labai jautrų ir vietomis labai giliai paliečiantį kūrinį. Atrodo Romanas Gary yra rašytojas, kuris naudoja humorą kaip įrankį, leidžiantį kalbėti apie labai skaudžius dalykus. 

Nebe pirmą kartą man norisi perskaitytą kūrinį palyginti su filmu, o ne kita knyga. Šviesos amžius man visai netikėtai sukėlė asociacijas su A star is born. Kas panašaus? Abiejų kūrinių centre jauna, save dar tik atrandanti kūrėja, kuriai padeda vyresnis, savo karjeros viršūnę jau praeityje palikęs vyras. Tuomet, žinoma, viską dar labiau komplikuoja tarp jų įsižiebusi meilė ir aistra. Taigi, Šviesos amžius yra apie tai, koks virsmas vyksta žmoguje jam atrandant savo talentus, apie sudėtingus santykius. Taip pat apie tai, kaip kartais poroje sunku priimti tai, kad vienam sekasi labiau, o kito žvaigždė jau gęsta.