Ši knyga mane privertė susimąstyti ir galutinai išsigryninti vieną tiesą – literatūroje man visgi svarbiausia ne kas papasakota, bet KAIP. Aušvico tatuiruotojas istorija yra įspūdinga, žiauri, įkvepianti, skaudi ir svarbiausia – tikra! Džiaugiuosi, kad ji buvo išgirsta ir užrašyta. Nepaisant to, man buvo labai sunku skaityti knygos tekstą – jame nepaprastai trūko gyvybės ir kokių nors literatūrinių raiškos priemonių. Turtingas turinys ir skurdus raiškos būdas – toks didelis šios knygos kontrastas.

Ar man vienai atrodo visiškai neįtikėtinas faktas, kad trys vienos šeimos seserys rašė knygas? Ir dar XIX a. kai moterims iš viso nebuvo gana įprasta tai daryti. Ir ne šiaip kokias rašliavas, o romanus, kurių populiarumas neblėsta ir XXI a. Ar kada nors anksčiau ar dabar yra buvę panašiai? Kaip atrodė jų šeimos gyvenimas ir kaip galėjo susiklostyti tokia unikali situacija? Dar pridėkime faktą, kad visos seserys mirė gana anksti, vadinasi parašė savo brandžius kūrinius būdamos itin jaunos. Na, tiesiog stulbinama.

O dabar apie Vėtrų kalnas. Ir čia mano reakcija vėl tik nuostaba. Ir čia tikrai vienas tų atvejų, kai užvertus paskutinį puslapį norisi paklausti, ką aš čia ką tik perskaičiau? Visa istorija – tarsi vienas ištisas lengvo fizinio ir sunkaus psichologinio smurto vaizdelis. Nuo ką tik perskaitytos Džeinės Eir knyga skiriasi kaip diena nuo nakties. Jei viena buvo apie gerumą, idealizmą ir tvirtą vertybių laikymąsi, tai kita – visų tamsiųjų žmogaus pusių ekspozicija. Aš nesakau, kad nepatiko – tiesiog nieko panašaus nesitikėjau. Įspūdingos seserys ir jų knygos! 

Kaip auginti vaikus su meile – yra šios knygos prierašas. O jei reikėtų autoriaus atsakymą sutraukti į vieną žodį, tai būtų pagarba. Pabučiuok mane tekstas man pasirodė kaip vienas ilgas terapinio pobūdžio pokalbis. Pagrindinės jo žinutės – viskas yra gerai ir viskas yra paprasta. Tereikia vaikus mylėti ir pasitikėti jais. O taip pat labai svarbu – pasitikėti savo tėviškais instinktais. Jei jums artima prieraišioji tėvystė – nusiraminsite ir sulauksite palaikymo dėl visų savo pasirinkimų.

O jei ne, galvoju, kad vargu ar ši knyga galėtų kažkokieno nuomonę kardinaliai pakeisti – per mažai laiko autorius praleidžia teoriniame lygmenyje ir savo požiūrį dėsto pasitelkdamas beveik tik emocijas. 

Pirma mintis pradėjus skaityti – o ne, dar viena distopija. Pastaruoju metu skaičiau porą tokių ir jau jaučiausi to iškreipto ateities vaizdo ir įvairių spėlionių man kuriam laikui užtenka. Bet ne, Pienininkas nėra distopinis pasakojimas, nors skaitant pirmuosius skyrius nelengva susipainioti. Čia tvyro baugi atmosfera, lyg iš 1984 ar Tarnaitės pasakojimo. Skaitant supranti, kad gauni susipažinti su visuomene, kurioje vyrauja savos taisyklės ir griežta tvarka.

O kas nutinka toliau? Pasakojimas palengva vis gerėja, nes supranti, kad knygos pasaulis nėra išgalvotas, jis realus. Keisti pavadinimai žmonių ar vietų pavadinimai tėra gatvės žargonas, o visa įtampa yra realaus konflikto, vykusio tarp Šiaurės Airijos ir Didžiosios Britanijos išdava.