Kiek kartų viešojoje erdvėje jums teko girdėti panašius išsireiškimus: kur ritasi šis pasaulis, vyksta civilizacijos nuopuolis, pabaigos pradžia ir panašius? Man tikrai ne sykį. Proto amžius kviečia adekvačiai pažvelgti į situaciją ir įvertinti pasaulio pažangą remiantis ne skambiais ir ne visuomet tiksliais apibūdinimas, o faktais. Jei vertintume tik juos – situacija pasaulyje gerėja beveik pagal visus įmanomus rodiklius ir tai puikiai apibendrina Barako Obamos citata:

BET, visada yra bet. Knyga yra sulaukusi nemažai kritikos ir šio leidinio vertinimo kontekste vyksta diskusijos: ar saugu plaukioti optimizmo jūroje? Ar nepaskęsime nesuvokdami esamų problemų (aplinkosaugos, turtinės nelygybės) masto. Juk neretai masinis visuomenės pasipiktinimas sukuria sąlygas tam tikriems pokyčiams. Man Steven Pinker argumentai pasirodė ganėtinai įtikinami – žmonija sprendžia problemas su jomis susidūrus ir jei tikėsime proto ir išsilavinimo galia – viskas yra įveikiama. Kurioje barikadų pusėje esate jūs, sužinosite jei pasiryšite šiai sudėtingai, bet kartu ir naudingai bei faktų kupinai knygai. 

Rašytojo biografija ir grožinis kūrinys viename? Pasirodo būna ir taip. Galima būtų šiek tiek pykti ir stebėtis dėl Flobero papūga eklektiškumo – kiekvienas skyrius demonstruoja vis kitokią prieigą prie Gustavo Flobero asmens nagrinėjimo. Visgi aš kūriniui viską atleidžiu – mane papirko Julian Barnes įžvalgos mano mylimomis praeities ir atminties temomis bei gražus autoriaus (arba pagrindinio knygos veikėjo) ir Gustavo Flobero ryšys. Jų dialogas mezgamas Ponios Bovari ištraukų ir rašytojo dienoraščio įrašų pagalba. Pasirodo artimoms sieloms surasti viena kitą net ir skirtingi šimtmečiai nėra kliūtis.

Pačinko man priminė kaip aš mėgstu šeimos istorijas – knygas, kurių turinys driekiasi per pusę amžiaus ir daugiau. Kartu su žmogumi ir jo šeima nugyventi visą gyvenimą, man yra viena didžiausių dovanų, kurias gali suteikti literatūra. Tad ačiū už tai.

Knygos siužetas prasideda žvejų kaimelyje Korėjoje 1932 metais ir driekiasi iki pat XX a. galo, o veiksmas persikelia į Japoniją ir net į JAV. Nors istorinių įvykių analizei knygoje neskiriama daug dėmesio, jie greičiau yrai fonas, sunkinantis pagrindinių veikėjų gyvenimo aplinkybes, tačiau kūrinys šia prasme labai daug duoda. Anksčiau girdėti faktai apie Korėjos okupaciją ir pasidalijimą, bei Japonijos ekspansionistinę politiką susieti su konkrečių žmonių likimais įgauna naujų spalvų. Kartu sužinojau ir naujų dalykų, susijusių su sunkia į Japoniją atvykusių ir netgi ten gimusių korėjiečių padėtimi. Visa tai sudaro istoriją, kurią buvo verta papasakoti ir išgirsti. 

Ach, Ponia Bovari. Ji norėjo visko ko negalėjo turėti, ir nematė nieko gražaus, kas buvo aplink. Dar viena klasikos knyga, kurios siužeto centre antiherojai, kaip ir neseniai skaitytame Vėtrų kalne. Gustave Flaubert dėl šio kūrinio, kaip potencialiai žeidžiančio visuomenės moralę, net buvo paduotas į teismą. Laimei buvo išteisintas. Galima sakyti, kad Ponia Bovari pradėjo naują erą literatūroje – pašiepdama romantizmo epochai būdingus idealus ir moralinių vertybių aukštinimą atvėrė kelią realizmui ir pribloškė XIX a. visuomenę.

Nepasakyčiau, kad labai mėgavausi skaitydama knygą. Tekstas nors ir kokybiškas, bet dažnai pasirodė ištęstas. Tačiau turiu pripažinti, kad kūrinio žinutė stipri ir su laiku jos efektas manyje tik auga. O ji yra paprasta, bet geneali – nuolatinis koncentravimas į tai ko neturi – laimės neatneša.