Stipru. Tokia mintis aplankė užvertus paskutinį puslapį. Šuns Archipelagas, atrodytų, yra labai paprastas pasakojimas – be vardų kuriuos reikia įsiminti. Veikėjai čia tiesiog Senė, Kunigas ar Meras. Taip iš karto supranti, kad patekai į butaforinę aplinką, lyg kokį spektaklį, kurio veiksmas vyksta merdinčioje saloje. Pavadinta ji Šuns Archipelagas, bet tai galėtų būti bet kuri kita sala, bet kurie kiti žmonės. 

Viso šio pasirodymo prasmė, kaip man pasirodė, pakalbėti apie sąžinę ir kaltę. Nebūtinai asmeninę, tačiau ir kolektyvinę. Pasaulyje, kur kasdien vyksta tiek daug nelaimių, tenka pasirinkti išgyvenimo strategiją – šiek tiek ignoruoti, atsiriboti, nesikišti. Ši Philippe Claudel knyga kaip niekad aktuali Lietuvoje – kas galėjo pagalvoti, kad su pabėgėlių problema susidursime iš taip arti?

Kaip galima nesidžiaugti, kai mokslinis darbas tampa bestseleriu! Šiltąjį metų laiką Paskutinė Lietuvos vasara atsidūrė daugelio skaitytojų rankose – ir aš ne išimtis. Ši knyga leidžia pajusti, kaip atrodė paskutinės tarpukario nepriklausomos Lietuvos dienos – mokinių, studentų, ūkininkų, medikų, žemdirbių ir kitų gyventojų grupių akimis. Šis mokslinis darbas pasakoja kitaip nei įprasta – akcentuojant ne politinius įvykius ir jų užkulisius, o socialines ir kultūrines laikmečio nuotaikas bei aktualijas. 

Paskutinė Lietuvos vasara taip pat išsiskiria tuo, kad skaitant nesijaučia slogučio ar neišvengiamybės nuotaikos, kaip kad yra įprasta kalbėti apie paskutinius tuometinės nepriklausomybės metus. Šiame darbe (ir Lietuvoje 1940 m.) žmonių gyvenimas verda ir tęsiasi, nepaisant aplinkinėse šalyse jau vykstančio karo.

Nežinau, kodėl knyga vadinasi Kerol, galėtų būti ir Tereza arba puikus originalas – The price of salt. Kūrinyje panašiai svarbios abi moterys, labai skirtingos ir pajutusios viena kitą tiek intelektualią, tiek seksualinę trauką. Jų istorija mane užbūrė! O ir pati pasakojimo stilistika tokia neįprasta – lėta, subtili, mistiška ir sapniška. 

Knyga pirmą kartą išleista 1952 m. metais JAV, dar neprasidėjus seksualinei revoliucijai. Ką tais laikais reiškė pajusti kažką daugiau kitam moteriai ar vyrui? Kaip tai reikėjo suprasti ir išgyventi? Nesakau, kad tai tapo lengva dabar, bet bent jau gyvename informacijos amžiuje. Manyčiau, kad Kerol šiuo atžvilgiu yra labai reikalinga, svarbi, o kartu ir graži bei stilinga knyga. 

„Laimė priminė žalią vynmedžio šaką, besidriekiančią per kūną, tiesiančią plonus ūselius, apipilančią jį žiedais.“

Nesu tikra ar galiu apie šią knygą pasakyti ką nors naujo. Regis tiek daug apie ją kalbėta skaitytojų tarpe. Pirmąkart mama netgi yra įtraukta į Lietuvos akušerių ir ginekologų draugijos rekomenduojamų knygų sąrašą, taip patvirtinant ne tik moralinę, bet ir mokslinę, o gal ir psichologinę šios knygos vertę naujoms ir nenaujoms mamoms. 

Man buvo nuostabu, kaip sklandžiai sruveno tekstas šiame kūrinyje, kaip gražiai, lyg upės intakai, susiliejo asmeninės patirtys, moksliniai faktai, filosofija. Net neabejoju, kad autorė daug dirbo rašydama šia knygą. Tačiau, bent aš, to sunkumo visai nepjutau, veikiau pasirodė kaip vienu prisėdimu užrašyta – apie viską kas širdį ir mintis slėgė.

Mano pačios motinystės patirtis – daugiau nei keturi metai. Galbūt turėčiau būti šiokia tokia mamiškų reikalų ekspertė? Bet anaiptol tai nesumenkino mano susidomėjimo knyga. Sužinojau daug naujų įdomių faktų apie abortų, nėštumo, motinystės, seksualumo istoriją, gyvenimo JAV peripetijas. O svarbiausia, prisiminiau tą magišką, nepakartojamą didžiausio gyvenime virsmo laikotarpį – euforiją, baimes, nežinią, sumaištį, laimę, MEILĘ.

„Aš staiga buvau nebesvarbi. Ir kartu žinojau, kad privalau išgyventi, jokiu būdu negaliu tiesiog numirti, nes niekas kitas Jos taip nemylės.“