Elena Ferrante daugeliui žinoma kaip vadinamosios Neapolietiškos sagos – keturių romanų ciklo, autorė. Nors iš tiesų žinoma ne tiek ir daug, kadangi kūrėja, o gal net kūrėjas, kaip kartais pasvarstoma, saugo savo privatų gyvenimą ir tikrąją tapatybę. Atrodo, kad viso pasaulio kritikai ginčijasi dėl rašytojos knygų – kas tai – muilo opera ar šedevrai. Perskaičiusi Melagingas suaugusiųjų gyvenimas, pirmąją man asmeniškai autorės knygą, ir aš likau neapsisprendusi. Siužeto posūkiai lyg banalūs, bet veikėjos vidinis pasaulis labai gilus. Šis kontrastas turbūt ir yra visos jos kūrybos prieštaringo vertinimo esmė.

Melagingas suaugusiųjų gyvenimas yra dedikuotas paauglystei. Šiam sunkiam etapui, kuomet susiduria du skirtingi pasauliai – tas, kurį nupiešia tėvai ir kitas, su daug įvairesniais tikrovės vaizdiniais. Knyga taip pat yra apie maištą, puikiai pavaizduojant, kad iš esmės net nėra svarbu kokioje aplinkoje augi. Paauglystėje bus būtina ją atmesti ir susipažinti su kita medalio puse. Būtent taip ir padaro pagrindinė kūrinio veikėja Džovana, kuri gyvendama privilegijuotą gyvenimą ima dairytis į skurdesnius Neapolio rajonus ir ten ieškoti savųjų ištakų. 

Apie šią dalį sakoma – balzakiškiausia. Aš turiu pripažinti, kad apibūdinimas man nebuvo labai aiškus, tad susiradau aprašymą. Balzakiškas kūrinys yra realistiškas, smulmeniškas, kupinas detalių kiekvienos scenos aprašymų. Jam taip pat būdinga veikėjų gausa, kai kurie gali būti iš ankstesnės autoriaus kūrybos. Balzakiškos temos yra visuomenė, klasė, statusas. Jau baigusi skaityti kūrinį galiu patvirtinti – Germantų pusė yra visiškai toks ir apie tai. 

Skaityti tuščius ir apsimestinius aristokratų pokalbius, pajusti socialinę XX a. pradžios dinamiką ir menkiausius knygoje bendraujančių veikėjų santykių niuansus buvo varginantis užsiėmimas. Netgi keliantis atmetimo reakciją, sakyčiau. Visgi tame išryškėja Prousto genilalumas ir savitumas. Jei šiuolaikinis autorius bandytų skaitytojui transliuotų panašią žinutę – turbūt apibūdintų glaustai – vyko tuščias pokalbis, tai aplinka, kurioje viskas dirbtina. Germantų pusė, tuo tarpu, priverčia skaitytoją patį visą tai pajusti, be jokių autoriaus iš karto sukramtytų ir pasiūlytų įžvalgų. 

„Ta didelę permaina, kurią patiriame pabusdami, – tai ne tiek žvilgsnis į aiškų sąmonės gyvenimą, kiek užmarštis truputį švelnesnės šviesos, kuri lyg opalinėje vandenų gelmėje ilsisi mūsų protas.“

Kas būtų, jei 50 pilkų atspalvių sujungtume su rimtesne socialine problema, šiuo atveju, nevaisingumu? Ši knyga! Žinojau ko tikėtis, tad visai nenusivyliau. Ką praleidau, kol miegojai man labai patiko. Kažką turi Coleen Hoover, ar humoro jausmą ar istorijų pasakotojos talentą, kažkokį cinkelį, kad jos knygas galiu skaityti ir mėgautis priešingai nei kitas panašias. 

Ši knyga yra puikiai tinkanti įterpti tarp rimtų skaitinių, drauge labai įkvepianti puoselėti ir branginti santykius. Na o apibendrinus, tai truputį gėdijuosi pripažinti, kad patiko. O tai primena, kad gal per daug spaudžiu save į rimtų knygų skaitytojos rėmus. O to gyvenime norėčiau išvengti. 

Turiu pripažinti, kad Australijos kaip šalies vaizdinį manyje suformavo kadaise žymus serialas “Be namų negerai”, o gal net keli panašūs. Tai yra visuomet laimingi, atsipūtę ir įdegę žmonės, gyvenantys beprotiškai gražios gamtos apsupty. Nors ir suprantu kaip tai kvaila, tačiau vis vien, pagalvojus apie šią šalį visų pirma mano akyse iškildavo banglentė. Laimei atsirado Berniukas nuryja visatą, kūrinys amžiams mane išgydęs nuo šių stereotipų. Australija yra šalis kaip ir visos kitos, turinčios tiek paradinę, tiek tamsiąją pusę. Ši knyga yra apie pastarosios gyventojus, žmones, kurių dažniausiai norima išvengti ar įsivaizduoti, kad jų nėra. 

Turbūt svarbu paminėti, kad istoriją šioje knygoje didžiąją dalimi pasakoja vaikas, vėliau kūrinyje bręstantis, tačiau vis viena negali atsieti nuo fakto, kad Berniukas nuryja visatą yra apie pasaulį vaiko akimis. O tas pasaulis, kaip minėta, nėra labai šviesus – smurtas šeimoje, narkotikai, nusikaltimai, gaujų karai. Tai, ką mes viešojoje erdvėje dažniausiai vadiname visuomenės paribiais ar asocialiu elgesiu. Nepaisant konteksto, knyga yra neįtikėtinai šviesi, dinamiška, įtraukianti, turinti labai stiprų moralinį pamatą. Pagrindinį knygos veikėją Ilajų aš tiesiog įsimylėjau ir visaip kaip už jį sirgau. O kaip tortas ant vyšnios knygą puošia tam tikras mistinis elementas, požiūris į laiką, kaip į salyginį matmenį.