Knygos pavadinimas idealiai atspindi turinį. Marina Abramovič pasakoja apie tai, kaip jai gyvenime pavyko peržengti turbūt visas įmanomas ribas – fizines ir psichologines. Įdomiausias lūžis ir paradoksas yra tai, kad menininkė augo nepaprastai ribojančioje aplinkoje – su despotiškai kontroliuojančia mama, sovietinės ideologijos sukaustytoje šalyje. Kaip tokioje aplinkoje gali susiformuoti asmenybė, kurią galėčiau apibūdinti kaip laisviausią, apie kokią teko girdėti? Kaip tapti pasaulyje žinoma menininke, kai iki pat 25 metų ar daugiau, turi grįžti namo iki 22 valandos? Manau, būtent tas virsmas ir yra svarbiausias Eiti kiaurai sienas elementas. 

Pradėjusi savo menininkės karjerą kaip tapytoja, autorė vėliau pasuko performansų kūrėjos keliu. Iki šios knygos mano nuomonė apie šią meno rūšį buvo švelniai tariant skeptiška. Tačiau Marinos Abramovič pasakojimas visiškai reabilitavo mano akyse performansų meną kaip tokį. Jei anksčiau maniau, kad tai yra labiau orientuota į formą ir dėmesio siekį nei turinį, dabar suprantu, kad tai yra tiesiog dar viena priemonė, šalia literatūros, tapybos ar muzikos, skirta įkūnyti toms patirtims, kurios tiesiog veržiasi iš menininko vidaus. Marinos Abromovič mene tikrai nemažai tamsos ir skausmo, bet tai nėra dirbtina. Kai vertini jos meną per realaus gyvenimo perspektyvą, supranti, kad tai yra jos būdas dorotis su asmeninėmis, šalies ar viso pasaulio traumomis. Kitaip tariant, tai ką ji daro yra ne dirbtinai sukurta, o tiesiog besąlygiškas atvirumo įkūnijimas. Menas neturi būti gražus, menas turi būti tikras – daug kartų knygoje kartoja Marina ir aš ja patikėjau. 

„Man visada kelia abejonių sėkmingi menininkai, nesvarbu, kokios srities, – manau, tai reiškia, kad jie kartojasi ir nepakankamai rizikuoja.“

Turiu pripažinti, kad Australijos kaip šalies vaizdinį manyje suformavo kadaise žymus serialas “Be namų negerai”, o gal net keli panašūs. Tai yra visuomet laimingi, atsipūtę ir įdegę žmonės, gyvenantys beprotiškai gražios gamtos apsupty. Nors ir suprantu kaip tai kvaila, tačiau vis vien, pagalvojus apie šią šalį visų pirma mano akyse iškildavo banglentė. Laimei atsirado Berniukas nuryja visatą, kūrinys amžiams mane išgydęs nuo šių stereotipų. Australija yra šalis kaip ir visos kitos, turinčios tiek paradinę, tiek tamsiąją pusę. Ši knyga yra apie pastarosios gyventojus, žmones, kurių dažniausiai norima išvengti ar įsivaizduoti, kad jų nėra. 

Turbūt svarbu paminėti, kad istoriją šioje knygoje didžiąją dalimi pasakoja vaikas, vėliau kūrinyje bręstantis, tačiau vis viena negali atsieti nuo fakto, kad Berniukas nuryja visatą yra apie pasaulį vaiko akimis. O tas pasaulis, kaip minėta, nėra labai šviesus – smurtas šeimoje, narkotikai, nusikaltimai, gaujų karai. Tai, ką mes viešojoje erdvėje dažniausiai vadiname visuomenės paribiais ar asocialiu elgesiu. Nepaisant konteksto, knyga yra neįtikėtinai šviesi, dinamiška, įtraukianti, turinti labai stiprų moralinį pamatą. Pagrindinį knygos veikėją Ilajų aš tiesiog įsimylėjau ir visaip kaip už jį sirgau. O kaip tortas ant vyšnios knygą puošia tam tikras mistinis elementas, požiūris į laiką, kaip į salyginį matmenį. 

Ši knyga yra viena tokių, kur viskas skaitytojo rankose. Priklausomai nuo to, kiek laiko jai skirsi, kaip giliai nersi, ką akcentuosi, rezultatas gali būti visiškai kitoks. Dangaus atradimas gali būti nuotykis, gali būti šiek tiek kvaila ir juokinga, gali būti pagrindu diskusijai beveik visais žmogui kylančiais filosofiniais ir būties klausimais. 

Mane knyga papirko tuo, kad galbūt šiek tiek panašiai kaip anksčiau skaitytas David Mitchell Prižiūrėtojas užduoda klausimą, pasaulis tvarkingas ar chaotiškas? Kiekvienas gyvenimo įvykis yra prasminga įvykių seka, o gal beprasmiai atsitiktinumai? Dangaus atradimas tarsi siūlo atsakymą, bet kartu iš jo šaiposi. Lygiai tokia pačia ironija yra persmelkti ir dviejų pagrindinių knygos veikėjų dialogai. Atkreipkite dėmesį, jei mėgstate intelektualias ir šmaikščias žodžių dvikovas.

Pastaruoju metu savo turiniu sunkios knygos, rodos, pačios krenta į mano rankas, tad tikrai turiu su kuo palyginti. Žinot, jei reikėtų atvirai įvardinti kas mane labiau sukrėtė – Nobelio literatūros premijos laureatės Svetlanos Aleksejevič knyga Paskutinieji liudytojai ar Rasos 16 gydančių istorijų, rinkčiausi pastarąją. Galbūt todėl, kad karo siaubus, kad ir kaip jautriai aprašytus, vis viena sunkiau suvokti nei tai, kas labiau artima mūsų laikmečiui. O disfunkcinės šeimos, emocinis smurtas, santykių problemos, depresija, vienatvė, įtampa, perfekcionizmas, perdegimas. Visa tai šalia mūsų ir net neabejoju, kad kone kiekvienas yra šitų tamsių patirčių paliestas.

Knygoje yra 16 skirtingų istorijų, kurios stebina atvirumu. Reikia pripažinti, kad tokios nenuglaistytos patirtys prislegia ilgam. Pabaigusi skaityti knygą kelias dienas pati vaikščiojau apimta nepaaiškinamo liūdesio. Užtruko kol visa tai nusipurčiau ir pasilikau sau vertingas pamokas – bendrystės jausmą ir supratimą, kad visi mes turime problemų, tačiau viskas yra įveikiama.