Vienas mylimiausių autorių rašo pasiremdamas tavo mylimiausios vaikystės knygos motyvais, kaip gali skųstis? – prasideda mano vidinis monologas mąstant apie šią knygą. Taip, Komandoro nužudymas II turi ryškių tiek Alisa stebuklų šalyje tiek kito nuostabaus kūrinio Didysis Getsbis motyvų. Nepaisant to, autorių po šio kūrinio išvydau tarsi naujoje šviesoje, kuri apnuogina ne tik jo genialumą, bet ir trūkumus. Po pirmosios dalies tikėjausi tam tikrų paaiškinimų, o radau, galima sakyti, tik dar daugiau mįslių. 

Šiek tiek apibendrinus abi knygas, jos man pasirodė apie meno reikšmę, prasmę ir tam tikrą iniciaciją kurią turi pereiti kiekvienas kūrėjas. Kažką panašaus į Alisos stebuklų šalį, išbandymų grandinę, slypinčią, galbūt, tik galvoje. Tiesa sakant, jau kartojuosi tai rašydama, tačiau net neabejoju, kad kitiems skaitantiems ši knyga pasirodys apie visai kitus dalykus. Vietos interpretacijoms, šį kartą, kaip niekad daug. Kalbama, kad Komandoro nužudymas galbūt turės ir dar vieną tęsinį – būtų tikrai logiška. 

„Manau, kad nėra tobulų, išbaigtų žmonių ir išbaigtų gyvenimų. Visi visados išlieka negalutiniai, ne tik tu!“

Negaliu nei peikti, nei labai išgirti šios knygos – gavau ko tikėjausi. Sirakūzai visų pirma man pasirodė kelionių romanas – tiek daug čia Italijos kultūros ir skonių. Kita dalis labiau priminė trilerį, nors ir netradicinį. Beveik visą kūrinį iš mažų užuominų kuriama įtampa, kuri prasiveržia tik beveik pačioje knygos pabaigoje. Na o labiausiai patikęs elementas man buvo veikėjų psichologija ir dviejų gana toksiškų santykių ir santuokų anatomija, kuomet įvairiausio pobūdžio ilgai brandinti melai prasiveržia per vienas dvigubas porų atostogas. Sakyčiau knyga puikiai tinka pailsinti nuo rimto teksto pavargusią galvą ir šiek tiek paspirginti save melų pilna įtampa, Sirakūzų, Romos ir kitų itališkų grožybių fone.

Na štai, pirmoji pažintis su garsiuoju autoriumi įvyko. Tačiau negalėčiau pasakyti, kad iki galo pavyko. Kichotas turbūt nėra pats palankiausias kūrinys draugystei užmegzti, bet suintriguoti ir pratęsti pažintį ateityje, kodėl gi ne? Jei trumpai reikėtų apibūdinti sakitymo patirtį – didžioji dalis atrodė veikiau darbas, nei pramoga. Rašymo stilius klampus, toli gražu ne toks, kokiu dažniausiai gėriuosi. Dažnai jaučiausi lyg skaityčiau juodraštį, pavadinimų, vardų, įvykių bei minčių kratinį. O didžioji staigmena ta, kad likus ketvirtadaliui teksto pasijaučiau kaip scenoje iš Didžiojo Getsbio, kuomet iš benuvažiuojančios mašinos norėjosi šaukti – it all makes sense now!

Kichotas yra viena tų knygų, kurios nėra itin malonios skaityti, bet bent jau turi prasmę. Autorius tikrai genialiai šaiposi iš šiuolaikinės tikrovės. Dievaži, ir man ji jau kurį laiką, turbūt nuo vasaros kai Trumpą išrinko JAV prezidentu, o britai nubalsavo už Brexit atrodo surreali. Būtent tą eižėjančią, skilinėjančią tikrovę, kuri mums patiems darosi vis mažiau pažįstama ir logiška, autorius sutirštindamas spalvas dekonstruoja ir demontsruoja. Labiausiai man patikusios temos – komplikuoti šeimos santykiai bei autoriaus ir jo kūrybos santykio nagrinėjimas, kuris man šiek tiek priminė Flobero papūgą . 

Subtilumo meistras smogia dar sykį. Šį kartą tai istorija apie santykius, atleidimą, meną nugyventi kartu ilgus metus. Tačiau visa tai tik vienas iš daugybės sluoksnių. Palaidotas milžinas kartu yra apie istorinę atmintį, konfliktų ciklą, susitaikymą. Skaičiau apie Angliją ir karaliaus Arturo laikus, tačiau kartu galvojau ir apie Ruandą ar Bosnijoją ir Hercegoviną ar kitas dar neseniai masines žudynes ir tautinę nesantaiką patyrusias šalis bei tai, kaip visiems su tuo galiausiai reikia gyventi. Užmiršti, susitaikyti, atleisti, keršyti?

Turbūt daugeliui smalsu – kaip Palaidotas milžinas atrodo kitų rašytojo kūrinių kontekste. Na, galiu pasakyti, kad jis ir kitoks, o tuo pačiu ir panašus į pirmtakus. Pirmu žvilgsniu atrodo, kad tai kažkas kardinaliai kito – fantastiško ir magiško. Ir tik vėliau, palengva ima lįsti temos, braižas ir veikėjų dialogai, kuomet jau negali supainioti – čia rašo K. Ishiguro. Jo arkliukas – atminties tema, šį kartą užgulta magiškos užmaršties miglos ir yra visai visai kitokia. Nežinau kodėl, bet norisi lyginti su Meistras ir Margarita. Žinau, kad knyga buvo įspūdinga, joje slypi daugybė simbolių ir prasmių. Ne viską supratau, todėl verta skaityti dar ne kartą.