Kokia stipri trečioji knyga! Tiesa sakant net ir pirmosios dvi, perskaitytos anksčiau man dabar patinka kur kas labiau. Karnos kraitis sudėliojo viską į vietas, įprasmino ir užbaigė formuoti ir taip stiprius knygos personažus. Mano pirminis skeptiškumas Dinos knygų ir šios šeimos sagos atžvilgiu yra įveiktas.

Karna, Dinos anūkė, kažkuo panaši, tačiau kitokia. Stipri mažoji teisėja, kuriai pamažu atskleidžiamos visos Rensneso gyventojų paslaptys. Savo stebėtojos ir suaugusiųjų vertintojos pozicija ji man šiek tiek priminė Elena Ferrante Melagingas suaugusiųjų gyvenimas. Karnos kraitis yra šiek tiek apie tai, kaip paauglė patiria dvigubus suaugusiųjų standartus, realaus gyvenimo prieštarą krikščionybės dogmoms, jautriai reaguoja į bet kokias melo apraiškas. Man buvo įdomu, tiek psichologine prasme, tiek dėl visų siužeto posūkių, tiek dėl labai savitos diniškos atmosferos. 

„Tuomet ji pirmą kartą pajuto tuštumą, kuri kartais apgaubia suaugusiuosius. Tuštuma galėdavo išblukinti sienų spalvas ir viską sušaldyti. Net jei kurendavosi krosnis. Tai atsitikdavo kai to mažiausiai tikėdavaisi.“

It’s so funny, cause it’s true. Nežinau, kaip Totoriškos virtuvės aštrumai skaito sovietmečio paveldo savo kailiu nepatyrę žmonės kitose šalyse, bet mums čia viskas aišku ir pažįstama. Gal ne visai tokią Rozalindą, kaip pagrindinė šios knygos veikėja, bet kažkiek jos savyje turinčią moterį mes pažįstam visi. Kaimynė, teta, atsitiktinė moteris parduotuvėje. Alinos Bronsky talentas sukurti šį personažą yra užburiantis, bet tai nereiškia, kad yra labai malonu apie Rozalindą skaityti. Vietomis tikrai juokinga, bet iš esmės, labiau liūdna. 

Skaitant pažįstama pasirodys ne tik Rozalinda, bet ir knygos kontekstas – žmonės besidalinnatys ankštus butus, maisto ir kitų produktų trūkumas, kyšių ir padlaižiavimo kultūra. Puikus Alinos Bronsky bandymas supažindinti vakariečius ne tik su totoriškos virtuvės, bet ir gyvenimo už geležinės uždangos subtilumais. Man įdomu, ką čia galime rasti mes? Slogų praeities alsavimą? 

Sakoma, kad kiekvienas žmogus savyje nešiojasi istoriją, kurią būtų galima sudėti į knygą. O aš būčiau nieko prieš, kad žmonės tokias atviras, apnuoginančias, beveik neišgalvotas, imtų ir rašytų. Ne veltui visame pasaulyje sparčiai populiarėja autofikcija. Tai kūriniai, kurie sujungia, regis, prieštaringus žanrus – autobiografiją ir grožinę literatūrą. Tikėkimės geriausio kaip tik tokia. Autorė iš tiesų neteko savo partnerio tokiomis aplinkybėmis kaip šioje knygoje, tačiau likę istorijos fragmentai nebūtinai tiesa arba nebūtinai vyko tokia pat chronologine tvarka. 

Ši knyga, žinoma, visų pirma apie gedulą ir jo stadijas. Tačiau ji taip pat yra labai atvira išpažintis apie tai, kaip įsimylime, kaip rutuliojasi santykiai, kaip šlifuojami asmenybių skirtumai poroje, kaip kartu sugyvena skirtingų temperamentų partneriai. Taip pat knygoje labai stipri, ir daugeliui, tikiu, taps pažįstama motinystės linija – nuo nėštumo iki pokyčių gimus vaikui, kaltės ir visų kitų jausmų potvynių ir atoslūgių, neišvengiamai lydinčių šiame procese. Labai autentiška, aštru ir skaudu, tačiau verta skaitymo. 

Kaip buvo gera trumpam pasinerti į Marcel Proust pasaulį ir gauti tik tai kas geriausia – išgrynintas mintis, be tradiciškai labai ilgo ir plataus teksto. Apie skaitymą visų pirma man pasirodė lyg Svano pusėje ištrauka. Abiejuose kūriniuose autorius daug kalba apie savo vaikystės patirtis ir atsiminimus, pirmuosius stiprius aplinkos ir literatūros sukeltus įspūdžius. Galvoju, kad ši trumputė knygelė būtų puiki pradžia pažinčiai su autoriumi ir proga jį “pasimatuoti”. Galbūt taptų tramplinu į Prarasto laiko beieškant?

Net jei ir ne, Apie skaitymą bus įdomi ir artima visiems, kurie augo skaitydami. Ne šiaip karts nuo karto paimdami knygą į rankas, tačiau labai anksti pajutę knygoms aistrą. Kai negali sulaukti pamokų ar vakarienės pabaigos, tos minutės, kai vėl galėsi pasinerti į kitą pasaulį. Vėliau autorius prieina prie labai daug peno apmąstymams teikiančių minčių apie tai, kas nutinka tokiam vaikui suaugus – kodėl ir kokiu tikslu iš tiesų mes skaitome? 

„Kiek skaitymas mums tampa įšventinimu, kurio stebuklingi raktai mūsų sielos gelmėse atveria duris į buveines, kur nebūtume niekaip sugebėję patekti, tiek mūsų gyvenime jis vaidina išganingą vaidmenį.“