Skaitydama šį Mathias Enard kūrinį jaučiausi nejaukiai. Tarsi pakviesta į kiek snobišką vakarėlį – sukiojuosi su taure rankoje nuo vieno kalbančiųjų ratelio iki kito, bet visi paskendę savo intelektualiuose pokalbiuose ir net nebando padėti prisijungti. Neradau kelio įeiti į autoriaus pasąmonės srautą. Ir nors žinau, kad knyga brandi, intelektuali ir profesionaliai parašyta, Kompasas man buvo įvykis, kurį praleidau kvailai šypsodamasi ir greičiau laukdama kada galėsiu užversti paskutinį puslapį, nei nuoširdžiai besimėgaudama. Ir nors į pabaigą “apšilau”, pradėjau skaityti kur kas lengviau ir vietomis net įsitraukiau, atsiminimas kaip jaučiausi skaitydama pirmuosius du šimtus puslapių, neleidžia skirti knygai aukštesnio nei vidutinis įvertinimas.
Kompasas
Na, pradžiai apie lūkesčius. Tikėjausi, kad Kompasas bus vedlys į Rytų ir Vakarų kultūrų susidūrimo reiškinį, gidas į jo palytėtą muziką, literatūrą ir filosofiją. Deja. Tai nėra knyga, kuri gali jums padėti sužinoti daugiau. Informacija čia pateikta taip gausiai ir painiai, kad joje galima susigaudyti tik tikrai giliai orientalizmą ir XIX a. kultūrą apskritai išmanantys žmonės. Knygoje gausu vardų – Hegelis, Rimskis, Borodinas, Šymanovskis, Herderis, Getė, Nyčė, Balzakas, Pesoa – tai tik keletas. Kompasas pilnas ne tik nuorodų į šių autorių kūrybą, bet ir epizodų iš jų biografijų. Skaitytojui, kuris išsamiau nėra pasidomėjęs, nemaža dalis turinio tiesiog nieko nesakys.
Knygoje yra vieta, kurioje pagrindinis veikėjas lieja nepasitenkinimą pokštu – neva Bethoveno kompasu, kuris rodo į Rytus.
Jis paprasčiausiai klaidina. Jis neveikia.
Toks ir man buvo Mathias Enard Kompasas, veikiau klaidinantis, nei rodanti kelią.
Nemigos naktis
Dabar šiek tiek apie pagrindinį veikėją. Francas Riteris yra pusamžis Vienos universiteto profesorius. Šioje knygoje su juo išgyvename vieną nemigos naktį, kuomet jis skendi savo prisiminimų ir vaizduotės pasaulyje. Iš nedidelių nuotrupų sužinome apie mylėtą, bet galbūt prarastą moterį Sarą, keliones po Siriją, Turkiją, Libaną ir Prancūziją. Pagrindinio veikėjo pasąmonės srautą papildo netikėtos detalės. Pavyzdžiui galvoje vykstantis dialogas su rašytoju Jonu Meku. Taip pat Europos keliautojų, rašiusių apie potyrius Rytų valstybėse, atsiminimų fragmentai, mokslinės disertacijos lygio informacija apie Vakarų ir Rytų kultūrų susidūrimą ir abipusę šio proceso įtaką meno kūriniams. Dar pridėkime elektroninių laiškų nuotrupas, įvairių poezijos kūrinių ištraukas, ilgesingus dviejų žmonių meilės istorijos detales – štai koks naktinis minčių plakinys yra Kompasas.
Skaitydama pagalvojau, kad kūrinys primena ilgus Kristinos Sabaliauskaitės sakinius ir Škėmos pasąmonės srautą. Tiesiog neįprastu sudėtingu rašymo stiliumi papasakota istorija apie tai, kaip įkyrių minčių kankinamas vyras negalėjo užmigti. Galvoju, kad tai dar viena priežastis kodėl man buvo sunku tapatintis su kūriniu – aš, laimei, kolkas nežinau, kas yra nemiga.
Rytų ir meilės ilgesys
Kalbant apie temas, kurias paliečia Kompasas. Visų pirma žinoma reikėtų paminėti akademinę informaciją. Profesionaliai orientalistika besidomintys šio kūrinio dėka galės giliau suvokti, kokią kartais netikėtą įtaką Vakarų kūrybos tradicijai turėjo su Rytais susiję motyvai ir patirtys. Taip pat, apie tai, kaip šios iš pažiūros skirtingos kultūros jungėsi mums girdėtuose meno kūriniuose – literatūroje ir muzikoje. Užfiksavau įdomią mintį, kad Rytai bendrąją prasme yra ilgesio atitikmuo – troškimas savo gyvenime to, kas egzotiška nepaprasta, nekasdieniška, galbūt išvis nepasiekiama.
Dėl šios priežasties šiame kūrinyje su Rytų ilgesiu dera ir meilės ilgesys. Nors Kompasas Saros ir Franco santykių istoriją atskleidžia labai fragmentiškai, tenka ją susidelioti iš įvairių nuotrupų, man ji pasirodė jautri ir subtili. Kai autorius išnirdavo iš faktų jūros ir aprašydavo savo jausmus, man būdavo labai labai gražu.
Istorijos fragmentai
Kuomet rašymo stilius šiek tiek nuskaidrėdavo, mėgavausi ir istorijos fragmentais ir kultūriniu jų vertinimu. Keli knygos epizodai leidžia truputį pažinti Siriją prieš pilietinį karą, šiek tiek sužinoti apie visuomenės nuotaikas Irano revoliucijos metu. Įsidėmėjau dviejų brolių istorijos pagrindu papaskotą Prancūzijos legionierių iš Afrikos, dalyvavusių Pirmojo pasaulinio karo kovų veiksmuose tragizmą. Gaila šie fragmentai buvo trumpi ir greitai paskęsdavo padrikų minčių jūroje.
Kodėl skaityti? Jei pasiilgote labai intelektualios literatūros – knygos, kurią reikia skaityti lėtai, daug žinoti arba domėtis skaitant. Rinkitės, jei nebijote daugybės Europos ir Rytų muzikos, literatūros ir filosofijos kūrėjų vardų, kūrybos ištraukų ir biografijos faktų, suplaktų į nemigos naktį aplankančių minčių raizgalynę. Giriu dėl subtiliai įpintos meilės istorijos, pasakojimų apie Siriją prieš pilietinį karą ir Iraną revoliucijos metu.
Kodėl neskaityti? Ant knygos nugarėlės parašyta, kad kūrinys prilygsta meditacijai. Čia man norėtųsi paprieštarauti – gausybė pabertų faktų ir dažnai bergždžios pastangos sujungti viską į vieną dėlionę man nepriminė proto poilsio. Iš tiesų skaitydama labai dažnai pamesdavau mintį, o dar dažniau norėjosi miego, kas yra ironiška, kuomet kūrinys yra apie tai, kaip žmogui nepavyksta užmigti.
