Ši dalis yra dedikuota meilei ir netekčiai. Suredaguota ir išleista, beje, jau po rašytojo mirties. Todėl pilna neatitikimų ir nenuoseklumų, dėl kurių visai nesinori pykti. Dingusi Albertina savo stiliumi priminė labiausiai iš viso ciklo sužavėjusią antrąją dalį Žydinčių merginų šešėlyje. Čia iki smulkiausių niuansų išgvildentas kiekvienas jausmas ir būsena, taip kaip sugeba tik šis rašytojas. 

Galbūt jausdama, kad ši skaitymo avantiūra artėja į pabaigą, matydama netoliese finišo tiesiąją, skaičiau lengviausiai ir labiausiai besimėgaudama iš visų iki šiol Prarasto laiko beieškant dalių.

„Mūsų meilė susilpnėja kitiems žmonėms ne dėl to, kad jie mirę, o todėl, kad mirštame mes patys.“

Jei reikėtų papasakoti Kalinė siužetą, lengvai sutilpčiau į porą sakinių. Apie tokias knygas kaip ši sakoma, kad jose nieko nevyksta. Tiesa sakant, tokių esu skaičiusi nemažai ir dažniausiai jomis netgi labai mėgaujuosi. Tačiau šis kūrinys yra užtikrintas lyderis kategorijoje. Sunku būtų surasti kitą panašią knygą, kurioje būtų toks neproporcingas realių įvykių ir jų refleksijos santykis. Drama ir siužeto, tiksliau jausmų ir nuomonės pokyčiai čia vyksta tik pagrindinio veikėjo galvoje. Jis, beje, pagaliau save įvardina Marseliu, leisdamas patvirtinti visas penkias knygas sklandžiusią nuojautą, kad rašo apie save. Kaip vėliau paaiškinama knygos publikuojamame vertėjo žodyje – Proustas čia pasakoja apie realias gyvenimo patirtis, tiesa, pakeisdamas savo jausmų objekto lytį, kadangi rašytojas buvo homoseksualus. 

Pradėdama skaityti Kalinė tikėjausi daugiau, kadangi ši knyga apie įkalinimą, užsidarymą namuose, dažnai įvardijama kaip labai aktuali pandemijos laikotarpiui (kaip ir visa M. Proust kūryba, bet apie tai kitą sykį). Visgi Kalinė aprašoma visai kitokio pobūdžio izoliaciją – apie savininkiškumo jausmą kito žmogaus atžvilgiu, labiau apie vidinį pasirinkimą, nei iš išorės primestas sąlygas. Labiausiai šis kūrinys man pasirodė apie jausmų subjektyvumą ir nepastovią meilės, pykčio ir kitų jausmų prigimtį. 

„Beje, mes gerai jaučiame, kad toks melas turi kruopelytę tiesos, kad jei gyvenimas nepaįvairina mūsų meilių jokiom pervartom, tai patys norime jas paįvairinti arba apsimetę imame kalbėti apie išsiskyrimą – taip aiškiai jaučiame, kad visos meilės ir viskas pasaulyje paknopstom lekia išsiskyrimo kryptimi.“

Skaitydama šį Mathias Enard kūrinį jaučiausi nejaukiai. Tarsi pakviesta į kiek snobišką vakarėlį – sukiojuosi su taure rankoje nuo vieno kalbančiųjų ratelio iki kito, bet visi paskendę savo intelektualiuose pokalbiuose ir net nebando padėti prisijungti. Neradau kelio įeiti į autoriaus pasąmonės srautą. Ir nors žinau, kad knyga brandi, intelektuali ir profesionaliai parašyta, Kompasas man buvo įvykis, kurį praleidau kvailai šypsodamasi ir greičiau laukdama kada galėsiu užversti paskutinį puslapį, nei nuoširdžiai besimėgaudama. Ir nors į pabaigą “apšilau”, pradėjau skaityti kur kas lengviau ir vietomis net įsitraukiau, atsiminimas kaip jaučiausi skaitydama pirmuosius du šimtus puslapių, neleidžia skirti knygai aukštesnio nei vidutinis įvertinimas.