Turim mes su Ąžuolu kelias labai numylėtas ir vietomis jau lipnia juosta suklijuotas knygas. Visos jos prieš miegą keliauja su mumis į lovą ir retai kada į savo būrį priima naujokę. Bet štai iš Tyto alba parsinešiau Mano tėtis rašo knygą ir ji ne tik kad įsiveržė į būrį, bet ir tapo viena favoričių.

Priežastys gali būti kelios. Visų pirma, pagrindinis veikėjas yra berniukas vardu Ąžuolas. O jo sesutė – Liepa. Toks smagus sutapimas, nes būtent šiuos du vardus buvau paruošusi kai dar nežinojau savo vaiko lyties.

Antroji, pati įtikinamiausia – katinas. Beveik kiekviename knygelės puslapyje galima surasti šeimos katiną ir mums tai tapo smagiu žaidimu. Dar nei karto nespėjau perskaityti viso knygos teksto, bet bent kartą prieš miegą surandam visus miau.

Atgijęs namas yra dar viena telentingosios Emilijos Dziubak Iliustruota knyga, stojanti į gretas šalia jau sužavėjusių Apkabink mane, Šypsena varlytei ir Aš nenoriu būti princesė. Teksto autorius, Lietuvos skaitytojams jau turėtų būti žinomas knygelės Ilga kelionė dėka.

Atgijęs namas yra istorija apie vienatvę, artimų žmonių ilgesį ir tai, kaip gydo galimybė rūpintis kitais. Jei skaitysite labai susikaupę, turbūt ir vienos kitos ašaros neišvengsit. Sakau iš patirties. 

Skaičiau šią knygą Ąžuolui, jis kaip dažnai būna nekreipė į mane per daug dėmesio. Laimei man pačiai vaikiškos knygos patinka. Ir net pati nustebau, kokia smagi Aš nenoriu būti princesė istorija. Kaip tik daug galvojau apie lyčių stereotipų žalą vaikystėje knygos Scenarijai, kuriuos žaidžia žmonės įkvėpta ir supratau, kad kažkuria dalimi ši knygelė apie tai – kaip šiuolaikiniams vaikams norisi juos nusipurtyti. 

Ar dar yra tėvų, kurių namuose neįsikūrusi ši knygelė? Eiliuotas tekstas, nuostabūs paveikslėliai, glaustai pateikta be galo svarbi ir reikalinga žinutė vaikams. Mylėsiu tave, kad ir kas nutiktų yra apie besąlyginę meilę. Tai, ką kai kurie autoriai išskiria kaip pačią svarbiausią ir esminę tėvų misiją (tarkim knygoje Išmintinga meilė) ir dovaną savo vaikams.