Šįkart noriu papasakoti apie knygeles, kurias pati atradau neseniai, tačiau, kiek man žinoma, tarp daugelio tėvų ir vaikų jos jau kurį laiką nesiskundžia populiarumu. Tai Trace Moroney knygelių apie emocijas kolekcija. Jos geros dėl daugelio priežasčių. Visų pirma – moko suprasti ir priimti savo jausmus, ne tik teigiamus, bet ir neigiamus. Antra, knygelės parašytos taip, kad tiktų net patiems mažiausiems – paprastais, trumpais sakiniais, o patys leidiniai labai mažyčiai. Trečia, knygų turinys moko pozityvaus mąstymo ir teigiamų išeičių įvairiose situacijose. Na, ir dar reikėtų paminėti, kad knygelės yra nepaprastai mielos, kaip ir visų jų herojus baltas zuikis.

Trace Moroney knygelių kolekciją sudaro du rinkiniai: pirmasis kai jaučiu… skirtas emocijoms, kitas kodėl myliu… skirtas meilės sau, šeimai ir draugystės temoms. 

Aš manau, kad vaikiškų knygelių turinys, iš pirmo žvilgsnio galbūt nesvarbus, anaiptol toks nėra. Neseniai pagalvojau, kad kai kurios frazės, vaikystėje perskaitytos daug kartų, iki šiol sukasi mano galvoje. Taigi, galbūt vaikystėje pirmųjų skaitinių pagalba įrašom tam tikras programas – kaip reaguoti į nesėkmes, ką reiškia būti draugu, geru žmogumi ir panašiai. Todėl vaikiškų knygų turinio filtras manau yra visai gera idėja, beje, man pačiai teikianti nemažai malonumo. Gerda. Banginukės istorija savo vaikui skaitysiu drąsiai. Man patiko tiek pagrindinės knygos idėjos, tiek jų pateikimas – stiprus ryšys su šeima, net jei fiziškai nesi šalia, o taip pat pasitikėjimo savimi puoselėjimas. 

Tai knygelė labai svarbia tema, kurią turbūt nujaučiate. Tai baimė, apie kurią čia kalbama kaip apie savaime suprantamą dalyką. Ko nors bijo visi ir tai nėra jausmas, kurio vertėtų gėdytis. Baubaimė puikiai iliustruota, tekstas išradingas ir šmaikštus. Iškart įsinorėjau į mūsų su Ąžuolu kolekciją įtraukti to paties autorių dueto ankstesnį kūrinį Riešutortas. 

Pristatau dar vieną mažųjų literatūros perliuką – Šypsena varlytei. Na teksto atžvilgiu ši knyga kukli, bet iliustracijų – tikras estetinis pasigėrėjimas ir šventė akims. Istorija taip pat labai miela: mama prašo perduoti šypseną savo dukrytei varlytei ir visas būrys miško gyventojų skuba jai į pagalbą. Viskas tik tam, kad mažoji varlytė neliūdėtų. Kaip tik aktuali tema, atėjus metų laikui, kai mažieji varliukai pirmą kartą lieka darželiuose ar liuoksi į mokyklą. Juk šiek tiek liūdna?