Pristatau dar vieną mažųjų literatūros perliuką – Šypsena varlytei. Na teksto atžvilgiu ši knyga kukli, bet iliustracijų – tikras estetinis pasigėrėjimas ir šventė akims. Istorija taip pat labai miela: mama prašo perduoti šypseną savo dukrytei varlytei ir visas būrys miško gyventojų skuba jai į pagalbą. Viskas tik tam, kad mažoji varlytė neliūdėtų. Kaip tik aktuali tema, atėjus metų laikui, kai mažieji varliukai pirmą kartą lieka darželiuose ar liuoksi į mokyklą. Juk šiek tiek liūdna? 

Vasara eina į pabaigą, bet apie ledus svajoti ir skaityti galima visus metus. Šį mėnesį mes su Ąžuolu susipažinim su katinu Juodžiu ir jo nuotykiais ledų fabrike. Katinėlis Juodis. Noriu ledų! veikėjai keliauja tiesiog mano svajonių ekskursijos kryptimi mokykloje. Gaila niekas ten taip ir nenuvežė. 

Labai netikėtai sau pačiai po truputį tampu vaikiškų knygų apžvalgininke. Kas nėra taip ir blogai – skaitydama smagiai praleidžiu laiką. Dūzgė ir pavojinga informacija tarsi laiko mašina perkėlė i laikus, kuomet knygos buvo trumpos, smagios, o gyvenimas visuomet šviesus. Tiesa ši knyga turi tai, ko neturėjo knygos mano laikais – tokių žodžių kaip snapchat’as, startuolis ar veganas. Nors kai kurie dalykai nesikeičia. Pavyzdžiui pagrindinės veikėjos Dūzgės močiutė yra labai vaišinga ir mėgstanti siūlyti maistą, o čia jau visų laikų klasika.

Ši knyga į mano rankas pakliuvo ne šiaip sau. Maloniu siurprizu man tapo tai, kad pats autorius Mažvydas Palanga, turbūt pastebėjęs mano augantį susidomėjimą vaikiškomis knygomis, susisiekė su manimi ir pasiūlė perskaityti jo kūrinį. Na žanras gal ir keistokas – knyga ne tokiems mažiems vaikams kaip mano sūnus. Visgi susidomėjau įtarusi, kad ši knyga turi misiją, kuria verta dalintis. Ir nesuklydau. 

Dar viena mūsų su sūnumi jau pamėgto knygų vaikams rašytojo ir iliustratoriaus Kęstučio Kasparavičiaus knyga. Jei prieš tai žavėjomės jo Dryžuota istorija. , dabar susipažinom ir su jo Tinginių šalis.