Pristatau dar vieną puikią knygutę, kurią skaitėm kartu su Ąžuolu. Neseniai pasakojau apie ne visai sėkmingus pirmuosius bandymus skaityti, dabar, artėjant devynių mėnesių sukakčiai, galiu pasakyti, kad sekasi vis geriau ir geriau. Pasirenku 15 minučių dienoje, kuomet skaitom patogiai įsitaisę ant grindų. Minties skaityti prieš miegą atsisakiau, nes knygos mano sūnų veikia anaiptol ne raminančiai.

Man pačiai, neslėpsiu, labai smagu ir Ąžuolui darosi vis įdomiau – džiaugiasi laiku, kuomet sėdim apsikabinę, pabodus eina ratais įsikibęs manęs, ilgiau koncentruoja dėmesį, tyrinėja piešinukus ir klauso kai įvardinu veikėjų pavadinimus.

Skaitymas vaikui man yra vienas tų dalykų, kurių labai laukiau dar ilgokai prieš tapdama mama. Žinoma realybėje vaizdas visai kitoks nei piešiau savo vaizduotėje ir to idiliško vaizdelio kuomet laimingas vaikas lovoje atidžiai klausosi pasakos dar matyt teks ilgai laukti. Dabar mano septynių mėnesių Ąžuolas klausosi (jei iš vis klausosi, tinkamo momento tenka paieškoti) labai trumpą laiką ir visais įmanomais būdais stengiasi išsikovoti teisę knygos paragauti. Nepaisant to, palengva, viena po kitos, į mano namus ima plaukti vaikiškos knygutės.