Kalbant atvirai, skaityti apie kitų žmonių kelionių įspūdžius man niekuomet nebuvo per daug įdomu. Kelionių literatūra man turbūt yra vienas mažiausiai patrauklių žanrų, na, nebent skirtingų vietovių aprašymai būna įpinami į grožinį kūrinį. Turbūt dėl šios priežasties ir Jurgos Ivanauskaitės Kelionių alchemija į rankas paimti ilgai delsiau. Pati autorė knygoje panašiai prisipažįsta ir paaiškina kodėl taip yra.

Perskaičiau Sukeistas ir kilo noras daugiau jaunimo literatūros skaityti. Buvo taip gerai – grįžau trumpam į 16 metų save ir prisiminiau tą jausmą, kai knygos iš rankų nesinori paleisti per naktį. Pakartosiu mintį, kuri pastaruoju metu dažnai sukasi galvoje – kiek talentingų lietuvių kūrėjų turime ir kokią žanrų įvairovę jie skleidžia. Štai Kotrynos Zylės kūrinys yra mistinis romanas jaunimui. Vietomis labai realistiškas ir kasdieniškas, o kartais stebinantis autorės fantazija ir žavintis ta plonyte riba tarp regimojo ir neregimojo pasaulių. 

Man Madraso deimantas  tapo puikiu pavyzdžiu reiškinio, apie kurį buvo nemažai kalbama šių metų knygų mugėje. Skaitytojai vis dažniau atranda lietuvių kūrėjų literatūrą, o rašytojai vis labiau artėja prie skaitytojų. Kuomet sakau artėja, turiu mintyje, jog autoriai atranda vis įvairesnius žanrus – ne tik dažnai neįkandamus super intelektualius kūrinius, bet ir žengia į įvairios pramoginės literatūros lauką, kuriame ilgai dominavo verstiniai kūriniai.

Štai Dalios Smagurauskaitės romanas, bent man atrodo, lietuvių literatūroje iki šiol atitikmenų neturėjo. Madraso deimantas yra knyga, kurioje labai ryškus kelionių momentas – kelios šalys, daug vietovių, apdarų, patiekalų ir kvapų aprašymų. Tai viena tų lengvai skaitomų knygų, kurių norisi imtis pavargus ar per atostogas, kuomet prie saulėto ir smėlėto fono niekaip nesiderina niūrios dramos. 

Perskaičiau šią knygą ir supratau du dalykus. Pirmas, kaip smarkiai pasikeitė pasaulis vos per daugiau nei 50 metų. 1958 m., kada buvo išleista Antano Škėmos Balta drobulė, ji buvo sutikta labai prieštaringai. Skaitytojai buvo šokiruoti atvirumu, meilės scenomis (net negaliu todėl vadinti sekso scenomis), autoriaus požiūriu, rašymo stiliumi ir dar daug kuo, ką šiandien sunku suvokti kaip provokuoti galintį tekstą. Antras dalykas – kaip smarkiai pasikeičiau aš pati. Iš naujo skaityti privalomąją mokyklos literatūra, tai nuolatinis lyginimas ir patikrinimas, ko tave išmokė gyvenimas.