Madraso deimantas

Man Madraso deimantas  tapo puikiu pavyzdžiu reiškinio, apie kurį buvo nemažai kalbama šių metų knygų mugėje. Skaitytojai vis dažniau atranda lietuvių kūrėjų literatūrą, o rašytojai vis labiau artėja prie skaitytojų. Kuomet sakau artėja, turiu mintyje, jog autoriai atranda vis įvairesnius žanrus – ne tik dažnai neįkandamus super intelektualius kūrinius, bet ir žengia į įvairios pramoginės literatūros lauką, kuriame ilgai dominavo verstiniai kūriniai.

Štai Dalios Smagurauskaitės romanas, bent man atrodo, lietuvių literatūroje iki šiol atitikmenų neturėjo. Madraso deimantas yra knyga, kurioje labai ryškus kelionių momentas – kelios šalys, daug vietovių, apdarų, patiekalų ir kvapų aprašymų. Tai viena tų lengvai skaitomų knygų, kurių norisi imtis pavargus ar per atostogas, kuomet prie saulėto ir smėlėto fono niekaip nesiderina niūrios dramos. 

Madraso deimantas

Indija, Belgija ir Marokas – trijų šalių, kuriose rutuliojasi didžioji dalis knygos veiksmo pavadinimai. Knygos siužetas skilęs į dvi dalis – viena nukelia į XVIII a. pradžią, kita sugrąžina į dabartį, o tiksliau 2011 metus. Madraso deimanto fabula nėra kaip nors gudriai suvyniota, čia nėra šuolių laike. Veiksmas nuosekliai rutuliojasi nuo pradžios iki galo, o sukasi jis apie deimantą. Visas kūrinys galima sakyti sunertas ant idėjos apie šio neįprasto akmens kilmę ir jį lydintį prakeiksmą siūlo.

Beveik veiksmo filmas

Turiu pripažinti, kad kūrinio pradžioje buvau sudominta ir “užkabinta” lengvo ir klasikinio autorės rašymo stiliaus. Įvykiai kūrinyje rutuliojasi greitai, keičiasi pasakotojai, niekur per daug “neužsisėdima”. Kažkuriuo metu pasijutau tarsi Dan Brown skaitydama – brangenybių ir meno kūrinių vagys, kelionės, paslaptys – kas toliau?

Visgi antroje kūrinio pusėje, mano entuziazmas atslūgo. Ėmė lįsti kai kurie mažiau malonūs elementai – veiksmo filmams dažnai būdingi, bet menkai įtikinantys siužeto posūkiai, nuspejamumas, po truputį banalėjantys veikėjų portretai ir dialogai. Tiesa per visą kūrinį išliko tai, kas turbūt ir yra stipriausia šios knygos dalis – gyvi vietovių aprašymai ir pojūtis, kad keliauji kartu su knygos herojais.

Kodėl skaityti? Jei pavargot ir jaučiat, kad laikas lengvam kūriniui. Pagaliau vis daugiau tokių atsiranda ir lietuvių kūrėjų darbų tarpe. Jei ruošiatės atostogauti ir jei nesiruošiat – ši knyga gali būti mažytė kelionė jūsų galvoje.

Kodėl neskaityti? Tai lengvas, į veiksmą orientuotas kūrinys ir nesirinkit, jei ieškote kažko kito – gilių veikėjų portretų, netikėtumų ar turtingų dialogų.

Share: