Šios knygos viršelis yra tema, kurios šįkart niekaip nepavyks apeiti. Jis labai tinka Naktis virš Tanžero siužetui ir yra toks stilingas ir malonus akiai – net neabejoju, kad turės svarią įtaką šios knygos pardavimams.

Paėmus į rankas Naktis virš Tanžero, lūkesčiai automatiškai projektuojasi į retro psichologinį trilerį, alsuojantį įtampa ir Maroko karščiu. Kūrinys lyg ir pateisina juos, bet tikrai ne iki galo. Šįkart tikrai justi, kad knyga yra pirmas rašytojos kūrinys – į akis krinta nemažai trūkumų. 

Man Madraso deimantas  tapo puikiu pavyzdžiu reiškinio, apie kurį buvo nemažai kalbama šių metų knygų mugėje. Skaitytojai vis dažniau atranda lietuvių kūrėjų literatūrą, o rašytojai vis labiau artėja prie skaitytojų. Kuomet sakau artėja, turiu mintyje, jog autoriai atranda vis įvairesnius žanrus – ne tik dažnai neįkandamus super intelektualius kūrinius, bet ir žengia į įvairios pramoginės literatūros lauką, kuriame ilgai dominavo verstiniai kūriniai.

Štai Dalios Smagurauskaitės romanas, bent man atrodo, lietuvių literatūroje iki šiol atitikmenų neturėjo. Madraso deimantas yra knyga, kurioje labai ryškus kelionių momentas – kelios šalys, daug vietovių, apdarų, patiekalų ir kvapų aprašymų. Tai viena tų lengvai skaitomų knygų, kurių norisi imtis pavargus ar per atostogas, kuomet prie saulėto ir smėlėto fono niekaip nesiderina niūrios dramos.