Oho! Prižiūrėtojas ne šiaip knyga, o tiesiog devynios viename. Tiek šiame kūrinyje skirtingų istorijų ir visos jos panašiai stiprios ir puikiai išvystytos. Skirtingų personažų gyvenimai driekiasi per skirtingas šalis ir žemynus, o ramybės neduoda klausimas – tai kaip gi čia viskas susiję?

Šioje knygoje visko labai daug ir manau ji yra viena tų, tiesiog kviečiančių skaityti dar kartą. Personažai be galo stiprūs, istorijos prikausto dėmesį, kultūrinis ir istorinis kontekstas labai įdomus ir plečiantis akiratį. 

Dabar jau suprantu, kodėl pasirodžius knygai niekur nebuvo galima rasti jos aprašymo ir trumpo siužeto pristatymo. Apie Sfera buvo galima išgirsti tik iš žymių žmonių komentarų. Tuo tarpu sprendimą, imti į rankas ar ne šią lietuviškos literatūros naujieną, teko priimti beveik aklai. Viena iš tokios strategijos priežasčių galėtų buvo tokia – apie šią knygą ką nors trumpai parašyti taip sunku, kad nei vienas leidyklos darbuotojas nesutiko to imtis. Ir aš nežinau, ką rašyčiau ant šios knygos nugarėlės.

Sfera man pasirodė komiška ir absurdiška, sunkiai leidžianti prisiliesti prie kažkokios pagrindinės minties ir kūrinio prasmės. Nepaisant to, labai įtraukiančiai, vietomis labai gražiai ir šmaikščiai parašyta. Sutinku, kad lietuvių kalba dar niekas taip nerašė ir naujų formų ieškojimas yra puiku. Bet. Kai vieno autoriaus interviu metu išgirdau, kad jis kūrinį mato kaip psichologinio trilerio, istorinio romano ir lengvos kriminalinės dramos mišinį, nustebau. Mano akimis knyga iki šių žanrų labai sunkiai „traukia“. 

Net nežinau, kuri šios knygos pavadinimo dalis mane labiau patraukė – laiškai sūnui ar vegetarui. Vien ta mintis, kad kažkas parašė knygą laiškų savo neseniai gimusiam sūnui formatu, mane suintrigavo. Neslėpsiu, pati norėčiau padaryti kažką panašaus. Aišku, ne viešam publikavimui, o tik sūnui. Antrasis dėmuo – vegetarui. Čia man irgi smalsu. Pati nevalgau mėsos, bet mano vaikas nėra vegetaras. Taigi man buvo įdomu išgirsti priešingą nei mano nuomonę ir išklausyti argumentų. Tai kokie gi tie Laiškai sūnui vegetarui?

Na, kitokie nei tikėjausi. Autorius yra semiotikas ir tai labai smarkiai atsispindi knygoje. Čia nemažai išvedžiojimų, kaip mes žiūrime į gyvūnus, kaip interpretuojame sąvokas mes ir jie, kaip mūsų vartojama kalba formuoja reikšmes. Taip pat knygoje pilna kontrastų, nuo labai moksliškos informacijos (vėlgi iš semiotikos srities) iki tokių labai kasdieniškų pasakojimų apie sūnų, kurių žmonėms neturintiems vaikų turbūt išvis nebūtų labai įdomu klausytis. 

Studijuodama įsiminiau žodžius – istorija nėra mokslas apie praeitį, kaip daugeliui atrodo. Istorija yra mokslas apie tai, kas aktualu šiandien. Taip ir su šia knyga. Nors Dezinformacija ir pasakoja apie šaltojo karo laikotarpį, tokie klausimai kaip kas yra dezinformacija, kuo ji skiriasi nuo melagingos informacijos ar netikrų žinių yra aktualūs ir dabar. Juk mes čia, Lietuvoje, puikiai žinome, kad didžiosios kaimynės pokyčiai modernios valstybės link yra minimalūs ir neva demokratija vis dar veikia labai panašiais metodais.

Dezinformacija yra parašyta bendromis JAV istoriko ir buvusio Rumunijos saugumo karininko jėgomis. Knyga man lyg ir patiko, bet paskutiniai skyriai pasirodė labai politiški ir smarkiai respublikoniški. Gana kraštutinės autoriaus pažiūros man buvo šaukštas deguto ir privertė dar kritiškiau įvertinti tai ką perskaičiau.