Perskaičiusi Aušros pažadą truputį likau lyg ant ledo – šiame autobiografiniame romane pasakojimas baigiasi maždaug ties II pasauliniu karu. O sužinoti kaip rašytojo gyvenimas klostėsi toliau juk be galo smalsu. Laimei, neseniai į lietuvių kalbą buvo išversta dar 1987 m. parašyta Romainas Gary biografija, kuri padėjo iki galo sudėlioti rašytojo gyvenimo mozaiką.

Reikia pripažinti, kad skaityti autobiografiją yra žymiai maloniau nei biografiją. Po rašytojo išmone pagražinto Aušros pažado, kito žmogaus kūrinys, kad ir kaip profesionaliai parašytas – lyg maistas be prieskonių. Skaičiau ir galvojau, kokį milžinišką darbą turėjo atlikti Dominique Bona taip detaliai sudėlioti Romaino Gary gyvenimo kelią. Tačiau, kartu svajojau, kad būtų įmanoma sužinoti ne tik faktus, bet ir daugiau apie tai, kas už jų slypi. Negalėčiau pasakyti, kad kūrinys atsakė į visus klausimus, kuriuos kelia spalvingas ir prieštaringas rašytojo gyvenimas, galbūt tik sukūrė aiškią struktūrą, rėmą ir lentynėles, į kurias vėliau dėliosiu tolimesnės pažinties su rašytojo kūryba rezultatus. 

Šį kartą apžvalgą noriu pradėti nuo citatos, kuri, mano nuomone, puikiai nusako knygos esmę.

Kodėl šokis? Pasak knygos, kiekvienas mūsų santykis su kitu žmogumi yra tarsi šokis – tam tikra prasme mes esame pripratę prie tų pačių žingsnelių, arba kitaip – elgesio medelių. Ir nors mes negalime ir neturėtume turėti lūkesčių pakeisti kitą žmogų, galime pakeisti savo šokio žingsnelį ir stebėti, kaip tai keičia santykį.

Tai knyga, kuri labai išsamiai ir nuosekliai paaiškina, kad jūsų nuomonė, gali būti ne visą jūsų, o viešųjų ryšių ar propagandos produktas. Propagandos kerai apima šimtą nuomonės formavimo metų: nuo neapykantos vokiečiams kurstymo Pirmojo pasaulinio karo metais iki šių dienų trolių ir elfų kovų internete. Autorius Joonas Porsti yra suomių žurnalistas, o jo profesija puikiai atsispindi knygos rašymo stiliuje. Tekstas informatyvus, tačiau nėra moksliškas, perkrautas ar sunkiai skaitomas. Perskaičiau su dideliu malonumu.

Tai knyga, kurią reikia perskaityti kiekvienai motinai, auginančiai sūnų – girdėjau sakant apie Aušros pažadas. Reikia pripažinti, kad šių raginimų dėka, tikėjausi visai ne to. Įsivaizdavau labai gražią, kupiną atminties ir nostalgijos, idealizuotą istoriją. Tačiau, pasakojimas nors ir turi savito grožio, bet kelia labai prieštaringus jausmus: liūdesį, pyktį, užuojautą. Nepaisant to, gavau dar daugiau nei tikėjausi – vieną įsimintiniausių savo gyvenimo knygų, kuri sudaužė mano širdį, kaip kokia nelaiminga meilė.

Šalia to, atradau rašytojo Romain Gary neginčijamą talentą ir išskirtinumą. Kaip šis žmogus rašo! Subtilus humoras liūdniausiais gyvenimo epizodais, atvirumas, lengvumas ir įžvalgos – vienu taikliu sakiniu atskleidžiančios giliausią prasmę. Pajutau tikrą literatūros magiją – ryšį su istorija žmogaus, kurio seniai nebėra, bet kadaise vaikščiojusio mano miesto gatvėmis. Dabar, kiekvieną sykį eidama pro šalia namų įsikūrusio berniuko skulptūrą, negalėsiu atitraukti užuojautos kupino žvilgsnio.