Atminties policija yra lyginama su žymiąją George Orwell 1984 ir dabar aš puikiai suprantu kodėl. Man šis kūrinys pasirodė ne tik daugiaprasmis, bet ir genialiai atskleidžiantis okupuotos šalies gyventojų realybę. Tiesa, tekste apie kokį nors politinį režimą nėra nei žodžio. Šią ar kitą reikšmę skaitant tenka susikurti patiems. 

Knygos pagrindinė veikėja yra rašytoja. Atminties policija tobulai sulieja jos rašomą romaną ir knygoje vykstančius įvykius. Istorijos papildo viena kitą ir suteikia dar daugiau svorio ir reikšmių. Man tai buvo nuostabiai gražus, nors ir liūdnas, kūrinys apie tai, kaip palaužiama valia priešintis, apie didžiąją visuomenės dalį, kuri pamiršta, ir tuos kelis pavojinguosius, kurie atsimena. 

Ši knyga yra apie gyvenimą – tikrą ir paprastą. Istorijos centre čia jaunas karininkas ir vyresnio amžiaus moteris, meno ekspertė ir mylėtoja. Susitikę Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, jie užmezga netikėtą ir stiprų ryšį, kuris išlieka svarbus jų gyvenimuose, per daug ateinančių metų. Knyga graži, lėta, persmelkta itališko gyvenimo būdo (nors abu pagrindiniai herojai yra britai), personažai labai įdomūs ir gerai išvystyti. Tačiau, knygoje lėtumo, paprastumo ir tolygaus ritmo, be didesnių siužeto posūkių galbūt šiek tiek per daug. Natiurmortas yra tokia knyga, su kuria ilgainiui susilieji, pamiršti, kad skaitai, tačiau palengva pavargsti nuo rutinos ir imi jausti nuobodulį. 

Pradėjusi skaityti knygą apsidžiaugiau – kaip originalų ir šviežia, regis, Lietuva turi savo Murakami. Tobulų žmonių istorijos yra novelių rinkinys, kuris man pasirodė pilnas simbolizmo, lyg labai realistiškas, tačiau itin keistas sapnas. Ilgainiui mano nuotaiką keitė nuostaba, o vėliau ir nusivylimas. Beveik kiekvienoje novelėje radau erzinančių fragmentų, nors buvo ir tokių, kurie kažką suvirpino sieloje. Genialu ir atgrasu vienu metu. Na, bent tikrai nenuobodu. 

Kaip buvau pasiilgusi jausmo, kuomet skaitant knygą viskas aplinkui išnyksta. Valdovės gambitas yra viena tokių – kinematografiška, kupina įtampos, jaudinanti. Viena ko gailėjausi ją skaitydama, kad jau mačiau serialą. Netikėtumo ar intrigos buvo kur kas mažiau. Pasirodo, serialo kūrėjai savo interpretacijų pridėjo minimaliai, o pats kūrinys parašytas beveik kaip scenarijus. Vietomis knyga pasirodė netgi blankesnė už ekranizaciją, o kitomis, atskleidė papildomus emocinius istorijos momentus. Tačiau nepriklausomai nuo to, ar ekrane ar popieriuje su ja susipažįsti, istorija puiki. 

„Jai tai patiko. Patiko įtampa, tvyranti tarp figūrų, išsidėsčiusių vertikalėse ir įstrižainėse. Per vidurį žaidimo, kai figūros jau būdavo išsibarsčiusios po visą lentą, kryžminės jas jungiančios jėgos jaudino iki virpulio.“