Visame kame mėgstu minimalizmą, tačiau šiuose norvegų rašytojo apsakymuose man jo buvo net šiek tiek per daug. Vaizdai iš vaikystės – keturių tekstų rinkinys. Visi jie panašaus stiliaus – labai fragmentiškai pateiktos atsiminimų nuotrupos. Šiuose puslapiuose – grynas realizmas ir buitiškumas, atrodo, niekuo neįsimintinos scenos. Lyg ir smagu būna skaityti knygas, kuriose vaizdą lyg mozaiką susirenki pats. Tačiau užbaigus šią knygą jausmas toks, lyg dėlionėje būtų trukę nemažai dalių, gal net pačių svarbiausių.
Labiausiai man patiko paskutinysis apsakymas, ištempęs šį kūrinį iki trijų žvaigždučių – „Nuo ryto iki vakaro“. Tai simboliškas ir gražus kūrinys, kuriame visas žmogaus gyvenimas sutelpa į vieną dieną. Beje, įdomus faktas yra tai, kad John Fosse vertinamas kaip vienas iš realesnių kandidatų gauti Nobelio premiją. Taigi, labai galimas dalykas, kad Vaizdų iš vaikystės (pirmojo apsakymo) ir kitų dviejų, kažkoks prasmių sluoksnis man taip ir liko neprieinamas.
Atminties tema
Viena galiu tvirtai pasakyti, skaitant šią knygą kyla mintis: „taigi kiekvienas galėtų tokią parašyti“. Vaizdai iš vaikystės atrodo tokie paprasti ir atsitiktiniai, parašyti trumpais, kapotais sakiniais. Galvoju, kad autorius šiuo kūriniu, greičiausiai, nori pasakyti, kad mūsų gyvenimas ir atsiminimai, yra visiškai atsitiktinių ir nereikšmingų įvykių ir patirčių kratinys. Tačiau kodėl, visgi, vieni vaizdai nugrimzta į nebūtį, kiti tampa atsiminimais. Tai mintis, apie kurią visai įdomu pasvarstyti. Tai turbūt vienintelis privalumas, ką gavau iš šio trumpo kūrinio.
Visas gyvenimas
O štai paskutinis apsakymas originaliai kalba apie tai, kas iš vaizdų ir atsiminimų lieka svarbu gyvenimo gale. Tema panašiai, tik įdomiau pateikta. Šio apsakymo kalba labai originali – pilna pasikartojimų, buitiškų pokalbių, lyg tikras senelis kalbėtų. Ši istorija priminė Hemingvėjaus Senį ir jūrą, tiek nuotaika, tiek ir tai, kad du veikėjai žvejoja ir į atvirą jūrą plaukia.
Kodėl skaityti? Jei įdomu, kaip atrodo žinomo ir kritikų gerbiamo norvegų rašytojo tekstai. Knyga trumpa ir daug laiko bei pastangų nereikalauja.
Kodėl neskaityti? Neatrodo labai reikšminga, malonu skaityti ar prasminga. Tačiau pabrėžiu, kad čia tik aš, greičiausiai slaptų kūrinio klodų ir sluoksnių nesupratau.
