Visame kame mėgstu minimalizmą, tačiau šiuose norvegų rašytojo apsakymuose man jo buvo net šiek tiek per daug. Vaizdai iš vaikystės – keturių tekstų rinkinys. Visi jie panašaus stiliaus – labai fragmentiškai pateiktos atsiminimų nuotrupos. Šiuose puslapiuose – grynas realizmas ir buitiškumas, atrodo, niekuo neįsimintinos scenos. Lyg ir smagu būna skaityti knygas, kuriose vaizdą lyg mozaiką susirenki pats. Tačiau užbaigus šią knygą jausmas toks, lyg dėlionėje būtų trukę nemažai dalių, gal net pačių svarbiausių. 

Labiausiai man patiko paskutinysis apsakymas, ištempęs šį kūrinį iki trijų žvaigždučių – „Nuo ryto iki vakaro“. Tai simboliškas ir gražus kūrinys, kuriame visas žmogaus gyvenimas sutelpa į vieną dieną. Beje, įdomus faktas yra tai, kad John Fosse vertinamas kaip vienas iš realesnių kandidatų gauti Nobelio premiją. Taigi, labai galimas dalykas, kad Vaizdų iš vaikystės (pirmojo apsakymo) ir kitų dviejų, kažkoks prasmių sluoksnis man taip ir liko neprieinamas. 

Tai buvo vienos geriausiai praleistų porą valandų šią vasarą. Knyga yra skirta 10 metų vaikams, bet drąsiai sakau, kad tinka ir visiems vyresniems. Siela sumuštinių dėžutėje talpina 10 trumpų istorijų, kurios yra šiuolaikinė lietuviškų mitų interpretacija. Pirmasis skyrius, pavyzdžiui, yra apie Joninių naktį pieną vagiančias raganas, tokios istorijos aš net nebuvau girdėjusi. Ne tik smagu skaityti, bet ir praturtina žiniomis. Knyga taip mielai ir šmaikščiai parašyta, kad jau pavyzdžiu savo vaikams, kai pirmą kartą ją skaitys. 

It’s so funny, cause it’s true. Nežinau, kaip Totoriškos virtuvės aštrumai skaito sovietmečio paveldo savo kailiu nepatyrę žmonės kitose šalyse, bet mums čia viskas aišku ir pažįstama. Gal ne visai tokią Rozalindą, kaip pagrindinė šios knygos veikėja, bet kažkiek jos savyje turinčią moterį mes pažįstam visi. Kaimynė, teta, atsitiktinė moteris parduotuvėje. Alinos Bronsky talentas sukurti šį personažą yra užburiantis, bet tai nereiškia, kad yra labai malonu apie Rozalindą skaityti. Vietomis tikrai juokinga, bet iš esmės, labiau liūdna. 

Skaitant pažįstama pasirodys ne tik Rozalinda, bet ir knygos kontekstas – žmonės besidalinnatys ankštus butus, maisto ir kitų produktų trūkumas, kyšių ir padlaižiavimo kultūra. Puikus Alinos Bronsky bandymas supažindinti vakariečius ne tik su totoriškos virtuvės, bet ir gyvenimo už geležinės uždangos subtilumais. Man įdomu, ką čia galime rasti mes? Slogų praeities alsavimą? 

Kaip galima nesidžiaugti, kai mokslinis darbas tampa bestseleriu! Šiltąjį metų laiką Paskutinė Lietuvos vasara atsidūrė daugelio skaitytojų rankose – ir aš ne išimtis. Ši knyga leidžia pajusti, kaip atrodė paskutinės tarpukario nepriklausomos Lietuvos dienos – mokinių, studentų, ūkininkų, medikų, žemdirbių ir kitų gyventojų grupių akimis. Šis mokslinis darbas pasakoja kitaip nei įprasta – akcentuojant ne politinius įvykius ir jų užkulisius, o socialines ir kultūrines laikmečio nuotaikas bei aktualijas. 

Paskutinė Lietuvos vasara taip pat išsiskiria tuo, kad skaitant nesijaučia slogučio ar neišvengiamybės nuotaikos, kaip kad yra įprasta kalbėti apie paskutinius tuometinės nepriklausomybės metus. Šiame darbe (ir Lietuvoje 1940 m.) žmonių gyvenimas verda ir tęsiasi, nepaisant aplinkinėse šalyse jau vykstančio karo.