Ši dalis yra dedikuota meilei ir netekčiai. Suredaguota ir išleista, beje, jau po rašytojo mirties. Todėl pilna neatitikimų ir nenuoseklumų, dėl kurių visai nesinori pykti. Dingusi Albertina savo stiliumi priminė labiausiai iš viso ciklo sužavėjusią antrąją dalį Žydinčių merginų šešėlyje. Čia iki smulkiausių niuansų išgvildentas kiekvienas jausmas ir būsena, taip kaip sugeba tik šis rašytojas.
Galbūt jausdama, kad ši skaitymo avantiūra artėja į pabaigą, matydama netoliese finišo tiesiąją, skaičiau lengviausiai ir labiausiai besimėgaudama iš visų iki šiol Prarasto laiko beieškant dalių.
„Mūsų meilė susilpnėja kitiems žmonėms ne dėl to, kad jie mirę, o todėl, kad mirštame mes patys.“
Netekties jausmas
Šį kartą apžvalgoje daugiau kalbėsiu citatomis. Visų pirma todėl, kad nepatingėjau jų užsirašyti. O antra, apie Marcel Proust jaučiuosi jau nemažai prikalbėjusi ankstesnėse apžvalgose.
Įsivaizduoju, kad Dingusi Albertina būtų puikus pakeleivis išgyvenant išsiskyrimą ar gedulą. Į knygą sutelpa visos įmanomos reakcijos ir stadijos, kurias dažnai pereina su panašiais sunkumais susidūręs žmogus.
„Mums gyva tik tai, ką jaučiame, šiuo jausmu mes aprėpiame ir praeitį ir ateitį, nesustodami prie netikrų mirties riboženklių.“
Marcel Proust labai gražiai kalba apie tai, kad žmogus mumyse išlieka gyvas dar labai ilgai, nepaisant mirties fakto. Tačiau, knyga taip pat galiausiai mums pateikia įrodymą, kad gedėjimas nėra amžinas.
„Šiame pasaulyje, kur viskas susidėvi, viskas žūsta, yra vienas dalykas, kuris pavirsta griuvėsiais ir dulkėmis labiau nei visa kita, palikdamas dar mažiau pėdsakų nei Grožis, tai Sielvartas.“
Asmenybės branda
„Įprotis galvoti kartais trukdo pajusti tikrovę, išugdo jai imunitetą, verčia žiūrėti į ją kaip į dar vieną mintį.“
Taip pat jei Prarasto laiko beieškant vertintume kaip brandos romaną, šioje knygoje galima pajusti piką, o galbūt net savotišką gyvenimo nuovargį, kuomet viskas ima kartotis ir vis mažiau stebinti.
„Įprotis viską blukina, o žmogų mums labiausiai primena kaip tik tai, ką buvome pamiršę dėl to, kad tai buvo nereikšminga, ir dabar vėl kuo ryškiausiai prisiminėme. Tad geriausia mūsų atminties dalis yra ne mumyse. Ji lietaus dvelksme, uždususiam kambario ore ar pirmoje didelėje liepsnoje, visur, kur randame ir savojo „aš“ tai, ką niekino mūsų protas, – paskutines, geriausias praeities atsargas, tas, kurios visoms atsargoms išsekus dar geba mus pravirkdyti.“
Dingusi Albertina sugrąžina į vietas, taip detaliai aprašytas pirmojoje dalyje Svano pusėje miestelyje Kombrė. Taip pat pagrindinis veikėjas, dabar jau galima identifikuoti, kad Marcel’is, mintimis ne kartą nuklysta į pirmos knygos pradžioje aprašytą mamos ilgesio ir laukimo akimirką. Skaitant neapleido nostalgijos jausmas, kad apsisuko savotiškas gyvenimo ratas ar bent jau šio ciklo siužetas sugrįžo į ištakas.
„Mūsų širdyje esti dalykų, kurie – nors patys to nežinome, mums labai brangūs. O jei jų ten nėra, tai nėra todėl, kad mes jų atsisakinėjame: diena po dienos, bijodami patirti nesėkmę ar skausmą, sakome, kad tai turėsime vėliau.“
Dėmesingumas aplinkai
„Žinoma, mums priklauso tik tie daiktai, apie kuriuos nuolat galvojame, mums nepriklauso paveikslas, nors jis kaba mūsų valgomajame, jei mes nemokame jo suprasti, kaip nepriklauso ir šalis, jei gyvename joje, tačiau nesidairome aplink.“
Kita labai svarbi žinutė ar pamoka, labai ryški šioje knygoje yra dėmesingumas pasauliui bei jo grožio pajautimas. Jau ką turi rašytojas tai turi, jautrumą grožiui ir liūdesiui, kuris eina koja kojon su gebėjimu tai perteikti rašant.
Beje, knygoje taip pat galiausiai išsipildo herojaus ambicijos tapti rašytoju, tarsi vienatvė ir nesėkmė meilės reikaluose galiausiai būtų atvėrusi kelią kūrybai.
„Menkiausias mūsų potroškis, nors vienintelis it akordas, vis dėlto susideda iš svarbiausių gaidų, ant kurių pastatytas visas mūsų gyvenimas.“
Ankstesnių dalių apžvalgas galima rasti čia: Svano pusėje, Žydinčių merginų šešėlyje, Germantų pusėje, Sodoma ir Gomora, Kalinė.
Kodėl skaityti? Jei išgyvenate didelį liūdesį, meilės pabaigą ar panašią netektį. Lyginant su ankstenėmis dalimis, čia daugiausiai to kas žavi visam cikle – vidinio gyvenimo analizės ir mažiausiai to, kas dažniausiai būna vargas – ilgi monologai ir dialogai aukštuomenės vakarėliuose.
Kodėl neskaityti? Jei nenorite giliai pasinerti į melancholišką nuotaiką.
