„Pristatant Hannah Kent “Geruosius žmones”, šalia tokių vaizdingų epitetų kaip “reto grožio grynuolis”, nuolat minima pirmoji autorės knyga “Paskutinės apeigos”. Šis kūrinys pelnė autorei begales pagyrų ir visuotinį pripažinimą, bei greičiausiai ir atsakomybę nenuleisti kartelės ateityje. Su pirmąja autorės knyga man susipažinti neteko, tad priešingai nei daugelis pažintį su rašytoja pradėjau nuo “Gerųjų žmonių” ir jokių išankstinių lūkesčių.

Tai nėra lengvas ir malonus skaitinys

Jei reikėtų knygą apibūdinti keliais žodžiais, tai būtų slogi atmosfera, įtampa ir nelaimės nuojauta. Skaitydama knygą pamaniau, kad Hannah Kent būtų galima pavadinti literatūriniu Lynch’u (režisierius David Lynch, serialo Twin Peaks autorius, savo filmuose meistriškai kuriantis mistišką atmosferą). Regis knygoje mažai realaus veiksmo, tačiau įtampa subtiliai kuriama mažų detalių – žvilgsnių, nuojautų, nepasakytų žodžių – pagalba. Autorė paliečia ir narplioja plačią ir labai įdomią temą – kaip senovėje buvo suvokiamos psichinės ligos ir sunki fizinė negalia. Sergantys, kitokie žmonės geriausiu atveju galėjo būti suvokiami kaip dievo bausmė arba dar blogiau, pavojus visai bendruomenei. Skaitant knygą aplanko dvejopi jausmai. Nors siužetas ir pasakojimo detalumas nepaprastai įtraukia, įveikus keletą skyrių kyla noras “pailsėti” ir vėl įleisti į savo gyvenimą šiek tiek šviesos.

Ši knyga – dar viena maloni staigmena lietuviškų knygų padangėje. Turiu prisipažinti, kad iki šiol tautiečių išleistas knygas buvau šiek tiek nepelnytai nuvertinusi, o dabar jos mane stebina viena po kitos. “Pietinia kronikos” didžiausias išskirtinumas tas, kad ji parašyta žargonu. Taip, visa knyga parašyta taip, tarsi savo memuarus būtų išdėstęs praeityje gerai žinomas veikėjas (vienos radijo stočių sukurtas personažas) Saulėnas. Iš pradžių skaityti sunku, bet įsijausti labai lengva ir netrukus ne tik, kad skaityti sekasi sklandžiau, bet ir šiaip ima atrodyti, kad tuoj pati duotum šiaulietiško bazaro.

Linksmybės

Didžiausias knygos privalumas – ji tikrai nuoširdžiai juokinga. Ir tai sakau aš, žmogus, turintis gan specifinį humoro jausmą ir kuris yra tikrai gana sunkiai prajuokinamas ir nesupranta nei vieno anekdoto. Tai šioje knygoje man juokingų vietų buvo apsčiai. Ir taip juokinga greičiausiai yra todėl, kad didžioji dalis situacijų yra artimos ir suprantamos, susijusios su sunkiais pirmaisiais metais atkūrus nepriklausomos Lietuvos valstybę. Tuo labiau, kad ir laiko praėję nemažai, kad galima nuoširdžiai pasijuokti iš to, kas tuomet atrodė rimta ir sudėtinga.

„Aš žinojau kas yra nuostabi mama, kol neturėjau vaikų” – taip autorės pradeda šią knygą, greičiausiai norėdamos akcentuoti takoskyrą tarp teorinių žinių ir realių galimybių jas panaudoti praktikoje. Adele Faber ir Elaine Mazlish yra vaikų ir suaugusiųjų santykių ekspertės, šia tema parašiusios ne vieną knygą. Jos taip pat organizuoja užsiėmimus, skirtus išmokyti tėvus efektyvaus bendravimo su vaikais paslapčių. Tokiuose kursuose sukaupta patirtimi ir atgaliniu ryšiu iš tėvų, išbandžiusių patarimus, autorės dalinasi šioje knygoje.

Kaip kalbėti taip pat kaip ir mano jau aprašytą knygą Laimingi vaikai, galima priskirti knygų apie vaikų auklėjimą klasikai – pirmą kartą išleista 1980 metais ir nuo to karto ne sykį perleista, gausiai skaitoma ir aptarinėjama, išversta į daugybę kalbų. Na, bet kadangi knyga smarkiai orientuota būtent į tai kaip kalbėti su vaikais, o ne į platesnius auklėjimo aspektus, jos “amžius” taip stipriai į akis nekrenta ir su šiandienine realybe nesikerta.

Knyga trumpa ir paprasta. Čia nėra daug teorijos – didžioji dalis informacijos pateikiama pasitelkiant konkrečius pavyzdžius, tėvų-vaikų dialogus ir iliustracijas. Kaip kalbėti yra tarsi pratybos tėvams ir labiausiai praverstų tiems, kurie patarimus gali išbandyti čia ir dabar, t.y. namuose turintiems trimečius ir vyresnius vaikus, ir mažiau tinka tokiems kaip aš, kurie tiesiog mėgsta artėjantiems iššūkiams ruoštis iš anksto. Didelė tikimybė, kad didžioji dalis perskaitytų patarimų nepritaikyti iš kart labai greit pasimirš.

Dalinuosi su jumis pagrindiniais knygoje pateiktais principais.

Na štai, su apmaudu užverčiau paskutinį Silva Rerum IV puslapį. Knygos gale aptikau Norvaišų šeimos medį – skaitant būtų visai pravertęs, nes nori nenori, tačiau keturias kartas siekianti giminės istorija pradėjo painiotis mano galvoje. Situacijos nepalengvino ir pradėję kartotis veikėjų vardai. Nepaisant to, būčiau labai laiminga jei giminės šakelės tęstųsi ir nusidriektų į XIX a. Lietuvą, o Kristina Sabaliauskaitė toliau rašytų Silva Rerum knygas. Aš jas pirkčiau ir laiminga skaityčiau.