Pakelkit rankas, kas taip pat nelaukia rugsėjo! Ir ne tik dėl to, kad baigsis vasara, o ir dar vienos mažytės pabaigos, kai reikia po truputį pradėti atsiskyrimą ir išleisti vaiką į pasaulį. Mano vaikas pradeda lankyti darželį yra vienintelė šiai temai dedikuota knyga lietuvių kalba, kurią radau. Labai gaila, kad neturime ko nors panašaus labiau pritaikyto Lietuvos vaikams, nes ši knyga yra visų pirma skirta Vokietijos auditorijai, kur vaikai, kaip suprantu, darželį pradeda lankyti anksčiausiai trejų.

Būtent tai ir yra didžiausia šios knygos problema – sąlyginai didelis vaiko amžius. Knyga orientuota į vaikus, kurie jau puikiai šneka, gali įvardinti savo jausmus ir poreikius. Tuo tarpu pati autorės filosofija, saugaus prieraišumo akcentavimas ir labai jautrus požiūris į vaiko poreikius man labai patiko ir buvo artima. 

Kaip gera buvo skaityti tokį koncentruotą tekstą. Didysis Getsbis man pasirodė viena tų knygų, kur kiekvienas sakinys be galo svarbus ir turi savo vietą bei prasmę. Kalba labai graži, kviečianti sustoti ir pamąstyti. Personažai – labai stiprūs ir įsimintini. Ypač, žinoma, ryškusis Getsbis – svajotojas, bet ryžtingas ir tvirtai stovintis ant žemės – turintis viziją ir siekiantis savo tikslų bet kokia kaina. Žinau, kad Getsbis, bus vienas mano mylimiausių visų laikų literatūros veikėjų.

Iki maksimalaus įvertinimo knygai man pritrūko tik vieno – kad prieš tai nebūčiau mačiusi filmo. Atsiminimai buvo dar labai gyvi ir kiekvieną puslapį verdama žinojau kas bus toliau, atsiminiau pažodžiui net kai kuriuos dialogus. Kaip ten bebūtų – jei kas leistų atsukti laiką atgal, filmą vis vien žiūrėčiau. Gali būti, kad filmas išėjo toks pat geras, o gal net geresnis nei knyga. Tikras fenomenas, ar ne? 

Žinau žinau, mano pačios reakcija prieš pradedant skaityti šią knygą buvo – na taip, dar viena knyga apie vaikus iki penkių metų. Ar galima šioje srityje dar pasakyti ką nors naujo ir negirdėto? Pasirodo galima. Nors dalis dalykų jau buvo žinoma, Stebuklingi metai pateikė ir naujų. Turbūt didžiausias šios knygos išskirtinumas yra tas, kad informacija čia pateikiama šiek tiek kitais pjūviais nei įprasta. Labiau per pačių vaikų pasaulio suvokimą ir išgyvenimus, mažiau dėmesio skiriant konkretiems patarimams ar kažkokioms išvadoms.

Nors šiaip jau knygą vertinu labiau teigiamai, autorės požiūris ne visais klausimais man buvo priimtinas. Smagu, kad didžiąją dalimi viskas dėstoma labai empatiškai ir smarkiai akcentuojant stiprų vaikų ryšį su tėvais, kaip didžiausią saugiklį norint išvengti didžiosios dalies neurozių. Visgi kai kurie griežtoki autorės pasisakymai prieš miegojimą su vaiku ar už tėvų vaikams keliamo kaltės jausmo skatinimą man sukėlė atmetimo reakciją. Na, kaip visada, skaityti tokio pobūdžio knygas reikia ne aklai, o atsirinkti tai, kas artima ir aktualu būtent jums. 

Nors Moters šviesa yra pirmoji mano skaityta Romain Gary knyga, įsivaizdavau, kad šio rašytojo stilių žinau. Dar 2014 metais, kuomet buvo minimas Romain Gary šimtmetis, dalyvavau renginyje, kur buvo skaitomos ištraukos iš romano Aušros pažadas. Tuomet buvau sužavėta jo pasakojimo lengvumo, šmaikštumo, o kartu ir prasmės.

Dabar pasiėmiau į rankas Moters šviesa ir radau tai ko tikėjausi ir dar daugiau – linksmą, ironijos ir absurdo humoro persmelktą tekstą, tačiau kartu labai jautrų ir vietomis labai giliai paliečiantį kūrinį. Atrodo Romanas Gary yra rašytojas, kuris naudoja humorą kaip įrankį, leidžiantį kalbėti apie labai skaudžius dalykus.