Tai knyga, kuri moko kaip įtikinamai, įtraukiančiai, parduodančiai pasakoti. Tuo per daug nenustebinau, tiesa? O kaip jums mintis, kad šis kūrinys dar ir moko kaip gyventi, kad būtų verta pasakojimo? Bent aš tokio dvilypumo iš Storytelling Pasakojimo meistrystė visiškai nesitikėjau. Įsivaizdavau, kad tai greičiau bus patarimų rinkinys, kaip įdomiai pateikti tekstą ar TED scenos vertą kalbą. O čia daugybė skyrelių su vis nauja žmogaus gyvenimo istorija ir paslaptimi – trumpai suformuluota pagrindine žinute geram pasakojimui. 

Jei labai trumpai, tai iš knygos išmokau, kad pasakojant svarbiausia nuoširdumas, faktų susiejimas su asmenine ar kitų realių žmonių patirtimi, struktūra, glaustumas, konkretumas, aiški pagrindinė žinutė. Lyg ir nieko, kas galėtų per daug nustebinti. O kalbant apie gyvenimo pamokas, tai knyga labai akcentuoja kovą su sunkumais, kaip neišvengiamą bet kurios puikios istorijos dalį. O tai guodžia ir įkvepia!

Raganų medžioklė tęsiasi! Vos užbaigiau Paskutinės apeigos, kaži kokia nuojauta ar intuicija nuvedė prie dar vienos labai panašios knygos. Šeimynykščiai nukelia į XVII a. pradžios Angliją, o istorija sukasi beveik apie tą patį – žmonių, turinčių ypatingą ryšį su gamta ar senaisiais tikėjimais persekiojimą bei galimai padarytą nusikaltimą. Tačiau ši knyga daug lengvesnė, švelnesnė, gal net paaugliškesnė. Juk pagrindinė veikėja tik 17 metų, kad ir nemažai gyvenimo negandų mačiusi. Tam įtakos gali turėti ir pasakotojos socialinė padėtis. Jei Paskutinės apeigos nukėlė į skurdžią trobelę, tai Šeimynykščiai veiksmas pagrinde vyksta nieko nestokojančioje dvaro aplinkoje. 

Šeimynykščiai yra pirmoji autorės knyga ir šį kartą tai jaučiasi. Nors ir galima numanyti, kad pasakotojos gyslelę ji turi, tačiau tam tikri literatūriniai sprendimai kelia šypseną. Man pasirodė, kad knyga toks labiau POP produktas, tinkantis neuronų pailsinimui. Ši knyga yra dar vienas šiek tiek kaltas, bet vistiek šioks toks malonumas. 

Visiems tiems, kurie dar nėra susipažinę su Hannah Kent kūryba, tačiau svarsto ar verta tą padaryti, siūlau perskaityti mano ankstesnę knygos Gerieji žmonės apžvalgą. Labai gerai atsimenu ką rašiau ir jaučiu, kad beveik viską galėčiau pritaikyti ir kūriniui Paskutinės apeigos. Ta pati detaliai aprašyta skurdi buitis, prietarais persmelktas veikėjų mąstymas, nelaimės nuojauta, ją subtiliai kurstantys sapnai ir ženklai, ryšys su gamta ir jo priešinimas su krikščionybe. 

Panašumų daug, o kuo ši knyga kitokia? Paskutinės apeigos labiau primena detektyvą – dėmesio centre čia pagrindinės veikėjos galbūt padarytas nusikaltimas, prie kurio detalių po truputį, labai lėtai, lyg pavasario sniegui tirpstant, palengva artėjama. Kita vertus, čia mažiau netikėtumo faktoriaus, pabaiga lyg ir aiški nuo pirmųjų puslapių, klausimas tik kiek detalių skaitytojui iki tol bus atskleista. 

Elena Ferrante daugeliui žinoma kaip vadinamosios Neapolietiškos sagos – keturių romanų ciklo, autorė. Nors iš tiesų žinoma ne tiek ir daug, kadangi kūrėja, o gal net kūrėjas, kaip kartais pasvarstoma, saugo savo privatų gyvenimą ir tikrąją tapatybę. Atrodo, kad viso pasaulio kritikai ginčijasi dėl rašytojos knygų – kas tai – muilo opera ar šedevrai. Perskaičiusi Melagingas suaugusiųjų gyvenimas, pirmąją man asmeniškai autorės knygą, ir aš likau neapsisprendusi. Siužeto posūkiai lyg banalūs, bet veikėjos vidinis pasaulis labai gilus. Šis kontrastas turbūt ir yra visos jos kūrybos prieštaringo vertinimo esmė.

Melagingas suaugusiųjų gyvenimas yra dedikuotas paauglystei. Šiam sunkiam etapui, kuomet susiduria du skirtingi pasauliai – tas, kurį nupiešia tėvai ir kitas, su daug įvairesniais tikrovės vaizdiniais. Knyga taip pat yra apie maištą, puikiai pavaizduojant, kad iš esmės net nėra svarbu kokioje aplinkoje augi. Paauglystėje bus būtina ją atmesti ir susipažinti su kita medalio puse. Būtent taip ir padaro pagrindinė kūrinio veikėja Džovana, kuri gyvendama privilegijuotą gyvenimą ima dairytis į skurdesnius Neapolio rajonus ir ten ieškoti savųjų ištakų.