Laikais, kai vis sunkiau save kažkuo nustebinti, gera atrasti autorių, kuriam tai nesunkiai pavyksta. Praamžiai ir kiti laikai pateikia labai savitą gyvenimo ir būties esmės vaizdą. Laikas ir erdvė čia labai subjektyvios sąvokos, nors pasakojimas išlieka paprastas ir lengvai skaitomas. Tiksliausiai savo skaitymo patirtį apibendrinčiau taip – vos baigus skaityti knygą, kyla noras tą daryti dar ir dar kartą. Atrodo neįmanoma pirmu skaitymu į save sugerti visko, ką siūlo ši knyga. 

Praamžiai, tai miestelis kažkur Lenkijoje, veiksmas vyksta XX a. pr. ir apima abu pasaulinius karus. Tačiau skaitant netrunki įsitikinti, kad praamžiai tik simbolis, išoriniai įvykiai ne tokie svarbūs, o Olga mums pasakoja apie tai, kad mūsų patiriama tikrovė labai subjektyvi. 

„Daiktai, tai būtys sklendžiančios kitoje tikrovėje – ten, kur nėra nei laiko, nei judėjimo. Mes matome juos tik iš paviršiaus. Tai, ko nematome, sklendi kur kitur ir slepia kiekvieno materialaus daikto reikšmę ir prasmę.“

Koks atmosferiškas romanas – šaltas, paslaptingas, melancholiškas. Ledo rūmas svarbiausia tikrai ne siužetas, kuris čia tarsi užuomina, lyg sapnas. Atrodo, kad iš tiesų pagrindinis veikėjas čia galėtų būti užšalęs krioklys, pavirtęs ledo rūmu ir šalčio sukaustytas mažas Norvegijos kaimelis – tiek daug dėmesio skirta poetiškiems gamtos aprašymams.

Knyga, beje, nesunkiai galėtų būti priskirta paauglių literatūrai. Dvi vienuolikmetės mergaitės čia užmezga neįprastą ryšį, kuris tampa svarbiu išbandymu. Man regis, autorius siekė aprašyti sunkiai nusakomą pokytį, vaiko perėjimą į suaugusių pasaulį. Kūrinys parašytas labai subtiliai, bet mano skoniui kiek per šaltai ir glaustai. Galbūt knyga būtų kur kas stipresnė apysaka nei romanas. 

„Dabar teks stoti akis į akį su nežinomybe, kuri tokiais vakarais kaip šis, alsuoja į nugarą.“

Jei pasiilgote istorijų, kurias skaitant galima išleisti susikaupusias ašaras, atkeliauju aš su pasiūlymu. Skaičiau Kai regiu tave, ir dvi mano asmenybės pusės pykosi. Viena sakė – banalu, kita – kaip miela. Istorija man priminė visus tuos panašaus tipo filmus – P. S. Myliu tave, Užrašų knygutė, Viena diena. Ir taip, tai nebus knyga, kuri sudrebino Jūsų pasaulį, bet jei norisi ko nors romantiško ir atostogų knygos tipo, tuomet kodėl gi ne? 

Pagrindinė idėja priminė Nemirtingieji, tik čia pagrindinis veikėjas sapnų pagalba gali žinoti ne tik mirties datą, bet ir kitus visiškos atsitiktinius dalykus apie savo mylimus žmones. Kaip tikriausiai nujaučiate, gyvenimas ir santykiai tokiu atveju gali tapti šiek komplikuoti. Gerai, ne šiek tiek. 

Ši dalis yra dedikuota meilei ir netekčiai. Suredaguota ir išleista, beje, jau po rašytojo mirties. Todėl pilna neatitikimų ir nenuoseklumų, dėl kurių visai nesinori pykti. Dingusi Albertina savo stiliumi priminė labiausiai iš viso ciklo sužavėjusią antrąją dalį Žydinčių merginų šešėlyje. Čia iki smulkiausių niuansų išgvildentas kiekvienas jausmas ir būsena, taip kaip sugeba tik šis rašytojas. 

Galbūt jausdama, kad ši skaitymo avantiūra artėja į pabaigą, matydama netoliese finišo tiesiąją, skaičiau lengviausiai ir labiausiai besimėgaudama iš visų iki šiol Prarasto laiko beieškant dalių.

„Mūsų meilė susilpnėja kitiems žmonėms ne dėl to, kad jie mirę, o todėl, kad mirštame mes patys.“