Pačinko man priminė kaip aš mėgstu šeimos istorijas – knygas, kurių turinys driekiasi per pusę amžiaus ir daugiau. Kartu su žmogumi ir jo šeima nugyventi visą gyvenimą, man yra viena didžiausių dovanų, kurias gali suteikti literatūra. Tad ačiū už tai.
Knygos siužetas prasideda žvejų kaimelyje Korėjoje 1932 metais ir driekiasi iki pat XX a. galo, o veiksmas persikelia į Japoniją ir net į JAV. Nors istorinių įvykių analizei knygoje neskiriama daug dėmesio, jie greičiau yrai fonas, sunkinantis pagrindinių veikėjų gyvenimo aplinkybes, tačiau kūrinys šia prasme labai daug duoda. Anksčiau girdėti faktai apie Korėjos okupaciją ir pasidalijimą, bei Japonijos ekspansionistinę politiką susieti su konkrečių žmonių likimais įgauna naujų spalvų. Kartu sužinojau ir naujų dalykų, susijusių su sunkia į Japoniją atvykusių ir netgi ten gimusių korėjiečių padėtimi. Visa tai sudaro istoriją, kurią buvo verta papasakoti ir išgirsti.
Sunki lengva knyga
Knyga sunki tik fiziškai, turint omenyje beveik 600 šimtus puslapių. Skaityti ją labai lengva. Tekstas nėra sudėtingas, išvengta šokinėjimų laike ir kitokių literatūrinių įmantrybių. Pačinko yra kūrinys, kuriame viskas padėta ant lėkštutės – laimei tas turinys tikrai vertas dėmesiui. Tiesa, pasakotojas nuolat keičiasi, taip leidžiant skaitytojui išvysti istoriją iš kelių tos pačios šeimos narių perspektyvos.
Kokia ta istorija? Apie žmonių sunkų darbą ir pastangas kabintis į gyvenimą. Apie susitaikymą su nepalankiomis aplinkybėmis, apie tiesiog gaivališką tėvų meilę vaikams ir pastangas, kad atžalų gyvenimas būtų geresnis nei jų pačių. Žmogiška, pažįstama ir suprantama, tiesa? Nors veiksmas ir vyksta mums fiziškai tolimuose Rytuose.
Nei ten nei čia
Pačinko pasakoja apie sudėtingą situaciją – ką reiškia nebepriklausyti savo tėvynei ir būti svetimam naujame krašte? Knyga yra apie susiskaldžiusią ir tarsi ore pakibusią tapatybę. Buvo labai skaudu skaityti apie nuolatines pastangas pritapti ir skirtingas knygos veikėjų strategijas – maištą, nuolankų prisitaikymą, savo tapatybės slėpimą. Bet galiausiai kaip visi keliai veda į Romą, taip šios knygos veikėjai atsiduria Pačinko. Nors tai žaidimų namai, savotiškas kazino, bet galėtų būti ir atskirties simbolis, veikla kuria užsiima „nešvarūs“ ir nereikalingi žmonės.
Kiek telpa į žmogaus gyvenimą
Šis klausimas manęs nepaleidžia. Pačinko prasideda vienos veikėjos gimimu skurdžioje žvejų trobelėje, o po daugiau nei pusė amžiaus baigiasi dizainerių rankinukais ir gyvenimu didmiestyje. Kaip į vieno žmogus pasaulį gali sutilpti tiek daug kontrastų? Kaip gyventi dar vieną dieną, kai aplanko tiek daug netekčių ir nusivylimų? Skaičiau apie Korėją ir apie Japoniją, bet galvojau ir apie mūsų šalies senelius. Kiek daug ir kiek mažai telpa į vieno žmogaus gyvenimą. Laimei yra tokios knygos kaip ši, kurios padeda nugyventi daugiau nei vieną.
Kodėl skaityti? Nes tai knyga, kuri praturtina žiniomis ir suvokimu apie Rytų kultūrą, Japonijos ir Korėjos santykių istoriją bei su jais susijusias atskirties visuomenėje problemas. Kūrinys žavi labai giliai atskleistais šeimos narių ryšiais, ramiu susitaikymu su sunkiomis gyvenimo aplinkybėmis ir kasdiene kova bei kabinimusi į gyvenimą.
Kodėl neskaityti? Nes skaitydama nepasižymėjau nei vienos citatos (apart pirmo sakinio), o taip man būna labai labai retai. Nesitikėkite labai gilių įžvalgų ar neįprastų literatūrinės raiškos priemonių.
