Ne veltui knyga ant nugarėlės pavadinta „kliniškai sterilia proza“. Kaip grožinės literatūros kūrinys ji man pasirodė sausa ir labai taupiai parašyta. Tačiau, Kim Džijongė, gimusi 1982 tiesiog meistriškai perteikia socialinę problemą – kultūriškai susiklosčiusią, ilgą moterų diskriminacijos Pietų Korėjoje istoriją. Čia kalbama ne tik apie pagrindines, aiškiai apčiuopiamas problemas, tačiau ir struktūrinius niuansus ir visus įmanomus reiškinio subtilumus. Dėl šios priežasties knygai galima labai daug ką atleisti. 

Knyga gali būti aktuali tiek besidomintiems šiuolaikinėmis socialinėmis problemomis, tiek ir istorinių romanų gerbėjams. Kūrinyje pasitelkiama ne tik Kim Džijongės, bet ir jos mamos, kitų giminaičių istorijos, kurios driekiasi į praeitį beveik per visą XX a.

Perskaičiusi knygą pajutau čia suguldytą kelių kartų neviltį ir nusivilimą. Taip pat iš naujo įvertinau tai, kad gyvenu visuomenėje, kurioje darbo ir šeimos derinimas tiek moterims, tiek vyrams yra kur kas labiau įmanomas. 

Tai antroji mano skaityta autorės knyga. Atsimindama Prašau pasirūpink mama, darau išvadą, kad ji mėgsta graudinti ir kurti istorijas, iš kurių palengva ir subtiliai sklinda sielvartas. Ri Džinė yra apie savos tapatybės paieškas, tėvynės ir mylimų žmonių ilgesį. Knyga taip pat labai daug duoda Pietų Korėjos (o kadangi veiksmas vyksta XIX a. Pabaigoje – Česono Karalystės) istorijos ir kultūros suvokimui. O staigmena – veiksmo persikėlimas į Paryžių, kuriame Proust’o laikų Prancūzija ir beveik tokie patys snobiški aukštuomenės ir diplomatų vakarėliai. 

Ri Džinė – melancholiška moteris, daug skaitanti ir lojali, nugyvenusi tiems laikams tiesiog neįtikėtiną gyvenimą. Šią istoriją ikvėpė realūs istoriniuose šaltiniuose paminėti įvykiai. Tiesa, jie aprašyti glaustuose poroje puslapių – o visa kita, kaip autorė prisipažįsta, vaizduotės vaisius, ką iš tiesų turėjo išgyventi Ri Džinė. Vietomis aš jaučiau tas istorijos spragas, tačiau, didžiąją dalimi, mielai pasinėriau į egzotišką pasakojimą. 

Pačinko man priminė kaip aš mėgstu šeimos istorijas – knygas, kurių turinys driekiasi per pusę amžiaus ir daugiau. Kartu su žmogumi ir jo šeima nugyventi visą gyvenimą, man yra viena didžiausių dovanų, kurias gali suteikti literatūra. Tad ačiū už tai.

Knygos siužetas prasideda žvejų kaimelyje Korėjoje 1932 metais ir driekiasi iki pat XX a. galo, o veiksmas persikelia į Japoniją ir net į JAV. Nors istorinių įvykių analizei knygoje neskiriama daug dėmesio, jie greičiau yrai fonas, sunkinantis pagrindinių veikėjų gyvenimo aplinkybes, tačiau kūrinys šia prasme labai daug duoda. Anksčiau girdėti faktai apie Korėjos okupaciją ir pasidalijimą, bei Japonijos ekspansionistinę politiką susieti su konkrečių žmonių likimais įgauna naujų spalvų. Kartu sužinojau ir naujų dalykų, susijusių su sunkia į Japoniją atvykusių ir netgi ten gimusių korėjiečių padėtimi. Visa tai sudaro istoriją, kurią buvo verta papasakoti ir išgirsti. 

Šios knygos skaitymas man buvo tarsi kopimas į kalną. Pradžia lyg koks purvinas šlaitas buvo nemaloni, klampi ir neaiški, o štai užkopus artėjant viršūnei nuo kurios atsiveria platesnis vaizdas, ar kitaip tariant, beskaitant paskutinį penktadalį, Vegetarė atsiskleidė, tapo gili ir prasminga.

Iš tiesų viskas ką labai svarbu žinoti prieš skaitant šią knygą surašytą ant jos nugarėlės (kas šiaip yra retas atvejis). Tai yra alegorinis romanas ir negalima jo skaityti paviršiumi – greičiausiai nepatiks. Nuo pat pradžių reikia ieškoti reikšmių ir simbolių. Ne veltui knyga ant tos pačios nugarėlės pavadinta kafkiška. Ir kaip metamorfozė nebuvo apie vabalą, taip ši knyga tikrai nėra apie vegetarizmą ar psichines ligas. Tai romanas apie slegiančias visuomenės normas, kenčiančias ir laisvę besiveržiančias sielas – man galiausiai labai patiko.