Mirtis yra nelengva tema, bet George Saunders pavyko puikiai. Linkolnas bardo yra knyga, kurią pavadinčiau novatoriška. Bent man niekuomet panašaus iki šiol neteko skaityti. Kaip bardo budistiniuose raštuose yra tarpinė būsena tarp mirties ir naujo įsikūnijimo, taip ši knyga yra biografinio ir grožinio kūrinio sintezė, kažkas per vidurį tarp kroniką primenančio teksto ir literatūrinės kalbos.
Pasakojimas tarsi koliažas
Įžangoje minėjau kroniką. Į ją panašus man pasirodė neįprastas Linkolnas bardo pasakojimo stilius. Vieni skyriai sudaryti iš JAV prezidento Abraomo Linkolno metininkų atsiminimų, laiškų nuotrupų, kurios tarsi koliažas palengva susidėlioja į tikrą istoriją – vos 11 metų sulaukęs mylimas prezidento sūnus mirė netikėtai susirgęs. Šis įvykis smarkiai emociškai paveikė abu tėvus, tad įvykį pasekmės gausią atspindėtos įvairiuose to meto rašytiniuose šaltiniuose.
Tikrus faktus papildo rašytojo vaizduotės pasaulis, kuris taip pat piešiamas neįprastu būdu. Kiti Linkolnas bardo veikėjai, įstrigę tarp mūsų ir neregimojo pasaulio, komentuoja tai ką mato esamuoju metu. Skirtingų personažų kalba labai unikali, atspindinti skirtingus jų asmenybės tipus, jų laikmetį, amžių, išsilavinimą ir kitą kultūrinį kontekstą. George Saunders talentas man suspindėjo gausybės veikėjų skirtinguose balsuose ir pasaulėvaizdžiuose.
Mirtis
Knyga, nors visų pirma pasakoja pasakoja mirtį, iš tiesų labai daug pasako apie gyvenimą. Vaiko mirtis ir tėvų bandymas susigyventi su tragedija yra tikrai sunki tema ir aš svarsčiau kaip man seksis šį kūrinį skaityti. Linkolnas bardo sugebėjo netektį perteikti gana šviesiai, lakoniškas rašymo stilius leido šiek tiek atsiriboti nuo emocijų. Nepaisant to, autoriui vis vien pavyko jautriai pavaizduoti be galo stiprų tėvo ir sūnaus ryšį.
Knygos veikėjai įsteigę tarp šio ir kito pasaulio leidžia pakelti įsivaizduojamą širmą į gyvenimo po mirties temą. Jų asmeninės dramos leidžia suvokti, koks tuščias laiko švaistymas yra tam tikri mūsų be galo svarbiais laikomi dalykai, kodėl svarbu neatidėlioti, gyventi be nuoskaudų. Iš tiesų Linkolnas bardo taip pat yra apie paleidimą. Tiek emocinių skaudulių, tiek žmonių, kurie jau nėra su mumis.
JAV pilietinio karas
Linkolnas bardo labai subtiliai paliečia JAV Pilietinio karo temą. Prezidentas Linkolno sūnus miršta tuo pat metu, kai gausiai skaičiuojamos ir nuo karo veiksmų nukentėjusiųjų aukos. Apie karo prasmę ir beprasmybę svarsto tiek prezidento amžininkai tikrovėje, tiek dvasios ant pasaulių slenksčio. Lygiai taip pat subtiliai paliečiama ir vergovės, ir laisvės apskritai paradoksalumo temos.
Religijų tema
Man įdomu pasirodė tai, kad pavadinime esantis žodis bardo, lyg ir kuria prielaidas, kad knygos pasaulis bus smarkiai susietas su budistine pasaulėžiūra. Tuo tarpu Linkolnas bardo labai ryški krikščionybės linija, rojaus ir pragaro tema, vienas iš pagrindinių veikėjų yra kunigas. Galbūt rašytojas taip norėjo pabrėžti religijų giminystės svarbą. O gal tai, kad po mirties mūsų laukia pasaulis tokį kokį mes esame sukūrę savo galvoje? Savotiškas minčių, emocijų ir prisirišimų kalėjimas.
Kodėl skaityti? Nes tai labai originalus kūrinys, šiurpulį ir smalsumą kurstančia tema – kas mūsų laukia kai mirsim. Kartu, kas laukia tų, kurie liks gyventi be mūsų. Man ši knyga pasirodė stipri istorija apie tai, kaip svarbu gyventi sąžiningai su savimi ir kaip svarbu laiku paleisti skaudulius. Rinkitės, nei norite nebanaliai atskleistos istorijos apie be galo stiprų tėvo ir sūnaus ryšį, peržengiantį visas įmanomas sienas.
Kodėl neskaityti? Nes šios knygos forma yra stipresnė nei turinys. Dėl didžiosios dalies teksto sausumo ir lakoniškumo.
Labai sutinku ir pritariu! Labiau nustebčiau, jei nesutikčiau :))))?