Sunku patikėti, kad dar palyginti neseniai, vos prieš kiek daugiau nei šimtą metų buvo laikas, kai žmonės nežinojo mums šiandien elementarių dalykų: kaip plinta ligos, kas yra mikrobai, kodėl svarbu plauti rankas ir galiausiai – kad galima platinti ligą ja nesergant. Buvo laikas kai gydytojai atrado, kad taip yra ir gali būti, o to atradimo epicentre atsidūrė Merė. Svarbu paminėti, kad ši knyga nėra visiška fikcija. Šiltinė paremta tikrais faktais arba “mikrobų moters” istorija.

“Įmanoma gyventi taip, kad pastebėtum to, kas nepatogu”. 

Man patiko, kaip knygoje buvo atskleistas Merės vidinis konfliktas, kuomet į protą braunasi įtarimas, tačiau logika ir sunki gyvenimo realybė vis vien traukia dirbti mėgstamą darbą. Merės personažas man pasirodė solidžiai išvystytas ir daugialypis. Kaip ir jos gyvenimo draugo ir šioje istorijoje taip pat svarbaus Alfredo. Ir nors knygos rašymo stilius ir paprastas bei konkretus dėstymas prašytųsi skirti knygą į lengvų ir greit pamirštamų istorijų kategoriją, aš Šiltinėje pamačiau ir kai ką daugiau. 

Visiems tiems, kurie dar nėra susipažinę su Hannah Kent kūryba, tačiau svarsto ar verta tą padaryti, siūlau perskaityti mano ankstesnę knygos Gerieji žmonės apžvalgą. Labai gerai atsimenu ką rašiau ir jaučiu, kad beveik viską galėčiau pritaikyti ir kūriniui Paskutinės apeigos. Ta pati detaliai aprašyta skurdi buitis, prietarais persmelktas veikėjų mąstymas, nelaimės nuojauta, ją subtiliai kurstantys sapnai ir ženklai, ryšys su gamta ir jo priešinimas su krikščionybe. 

Panašumų daug, o kuo ši knyga kitokia? Paskutinės apeigos labiau primena detektyvą – dėmesio centre čia pagrindinės veikėjos galbūt padarytas nusikaltimas, prie kurio detalių po truputį, labai lėtai, lyg pavasario sniegui tirpstant, palengva artėjama. Kita vertus, čia mažiau netikėtumo faktoriaus, pabaiga lyg ir aiški nuo pirmųjų puslapių, klausimas tik kiek detalių skaitytojui iki tol bus atskleista. 

Nebe pirmą kartą man norisi perskaitytą kūrinį palyginti su filmu, o ne kita knyga. Šviesos amžius man visai netikėtai sukėlė asociacijas su A star is born. Kas panašaus? Abiejų kūrinių centre jauna, save dar tik atrandanti kūrėja, kuriai padeda vyresnis, savo karjeros viršūnę jau praeityje palikęs vyras. Tuomet, žinoma, viską dar labiau komplikuoja tarp jų įsižiebusi meilė ir aistra. Taigi, Šviesos amžius yra apie tai, koks virsmas vyksta žmoguje jam atrandant savo talentus, apie sudėtingus santykius. Taip pat apie tai, kaip kartais poroje sunku priimti tai, kad vienam sekasi labiau, o kito žvaigždė jau gęsta. 

Mirtis yra nelengva tema, bet George Saunders pavyko puikiai. Linkolnas bardo yra knyga, kurią pavadinčiau novatoriška. Bent man niekuomet panašaus iki šiol neteko skaityti. Kaip bardo budistiniuose raštuose yra tarpinė būsena tarp mirties ir naujo įsikūnijimo, taip ši knyga yra biografinio ir grožinio kūrinio sintezė, kažkas per vidurį tarp kroniką primenančio teksto ir literatūrinės kalbos.