Jaučiuosi labai sutrikdyta Eleonorai Olifant viskas gerai dėl daugelio priežasčių. Visų pirma pati istorija – verčianti susimąstyti apie nematomus žmonių gyvenimus. Nes kuo istorija skaudesnė, tuo turbūt labiau žmogus ir trokšta, kad jo egzistencija niekam nekliūtų į akis.
Antra, aš šią knygą įsivaizdavau visiškai kitaip. Man pasirodė, kad ji labiau apie psichikos sutrikimus ir depresiją, nei apie vienatvę, kas buvo pristatinejama kaip pagrindinė knygos tema. Nors gal tiesiog šios temos knygoje žengia koja kojon.
Tarp lengvumo ir gylio
Eleonorai Olifant viskas gerai skaityti nėra sudėtinga. Puslapiai tirpsta kaip kokio pramoginio kūrinio, o gerklėje visgi pamažu telkiasi skaudžios šios knygos temos gumulas. Galvoju, kad knyga man kėlė panašias asociacijas kaip Coleen Hoover Mes dedame tašką. Toks pat lengvai skaitomas kūrinys, kuris kartu padeda skaudžiai ir aiškiai pajausti pagrindinių veikėjų dramą.
Kita asociacija – ne tokia maloni. Vietomis galvojau, kad kažką panašaus į Bridžitos Džouns dienoraštį skaitau. Šioje knygoje netrūksta komiškų situacijų, kartais truputį perspaustų, kas man atimdavo kūrinio realybės jausmą. Man nelabai patiko šaržuoti Eleonoros bendradarbiai ir kiti aplinkos žmonės. Man norisi tikėti, kad iš tiesų tokių tuščių ir nejautrių žmonių iš tiesų nėra tiek daug kaip piešiama kūrinyje. Nors kas čia žino, gal iš tiesų tiesiog aš savo socialiniame butbule gyvenu.
Eleonora
Pagrindinis šios knygos privalumas – Eleonoros personažas. Buvau mačiusi atsiliepimų, kad daug kam jis iš pradžių pasirodė neigiamas ir nekeliantis simpatijų. Aš, tuo tarpu, ją pamilau nuo pat pirmųjų puslapių. Eleonora išsilavinusi, žavi savo turtingu žodynu, taiklia ironija ir nuoširdumu. Ji, žinoma, atrodo keista – kažkuria dalimi jos elgesys ir mąstymo būdas man priminė kokį nors autizmo spektro sutrikimą. Nepaisant to, Eleonora žavi kažkokiu ramiu susitaikymu ir savo situacijos priėmimu.
O situacija tokia, kad Eleonora gyvena atsiribojusi, beveik visai be žnogiškų kontaktų. Neveik neišklystanti iš darbas – namai – parduotuvė rutinos ir net gėrimus ir maistą daug metų renkasi tuos pačius. Ir Eleonoros vienatvė kažkokia neįprasta – persmelkta ne liūdesio, o ramaus pasirinkimo, kilusio iš nusivylimo žmogiškąja gimine. Na, bent jau iš pradžių taip atrodo.
Depresija ir kiti demonai
Iš tiesų knyga yra labiau apie rimtas psichologines problemas ir sunkią vaikystę, nei dažno XXI a. miestiečio vienatvę, kurią sukelia greitas gyvenimo tempas ir paviršutiniški santykiai. Eleonora tiesiog turi labai rimtų priežasčių būtinai tokia kokia yra, ir visos jos palengva atsiskleidžia knygoje. Eleonorą Olifant viska gerai iš tiesų turi gana stiprų efektą – perskaičius knygą norisi būti atidesniam, pastebėti žmonių siunčiamus signalus, neišreikštus pagalbos prašymus ir artumo poreikį.
Kodėl skaityti? Nes tai labai įtraukianti, dinamiška istorija apie vienatvę ir kitas sunkias patirtis papasakota lengvai. Šioje knygoje labai gražiai užfiksuota kaip galima “atprasti” nuo ryšių su kitais žmonėmis ir šilumos poreikio ir kaip palengva jis galiausiai prasiveržia.
Kodėl neskaityti? Lengvų vidinių ir išorinių pokyčių linija man pasirodė per lengva ir per daug panaši į tipinės Holivudo romantinės komedijos scenarijų.
Skaitau knygą šiuo metu, tai dar nežinau kaip baigsis. Bet labai patinka pagrindinė herojė. Jaučiuosi jau artima savo vidinėmis mintimis ir požiūriu į pasaulį, tik švaros manijos neturiu. Kas liečia, kaip sakai, šaržuotus bendradarbius, tai oi, man tekę susidurti su tokiais žmonėmis, tad iš tiesų esi laimingame burbule :).