Tai buvo vienos geriausiai praleistų porą valandų šią vasarą. Knyga yra skirta 10 metų vaikams, bet drąsiai sakau, kad tinka ir visiems vyresniems. Siela sumuštinių dėžutėje talpina 10 trumpų istorijų, kurios yra šiuolaikinė lietuviškų mitų interpretacija. Pirmasis skyrius, pavyzdžiui, yra apie Joninių naktį pieną vagiančias raganas, tokios istorijos aš net nebuvau girdėjusi. Ne tik smagu skaityti, bet ir praturtina žiniomis. Knyga taip mielai ir šmaikščiai parašyta, kad jau pavyzdžiu savo vaikams, kai pirmą kartą ją skaitys. 

Pastebiu tendenciją, kad man labai patinka knygos, į kurias sutelpa visas žmogaus gyvenimas. Ši kaip tik tokia. 10 minučių 38 sekundės šiame keistame pasaulyje remiasi mintimi, kad žmogui mirus, maždaug tiek laiko jo smegenys išlieka aktyvios ir jose gali vykti labai įdomūs procesai. Pavyzdžiui, iškilti ir maišytis įvairiausi atsiminimai. 

Tokia štai liūdna istorijos pradžia. Kai susipažįstame su Leila, ji jau mirusi. Kiekvienas skyrius – minutė. Kiekviena iš jų skirta aptarti kvapams, skoniams ir atsiminimams, kurie gyvenimo gale tampa reikšmingi. Galbūt skamba tragiškai, bet tai yra iš tiesų nuostabus kūrinys ir stipri vienos moters istorija. Įtraukia taip, kad pamiršti viską aplinkui ir atsimeni tą malonų jausmą, kai į rankas pakliūna tikrai gera knyga.  

„Vien dėl to, kad čia saugu, nereiškia, kad čia tinkama vieta.“

Ši Danutės Gailienės knyga, pasirodo, pirmą kartą išleista dar 2008 metais, pastaruoju metu iš naujo atranda aktualumą, tad perleista 2021 m. Man regis, Ukrainoje vykstant karui, patys sugrįžome prie savo skaudulių, kuriuos jau buvome po truputį linkę užglaistyti ir pasitikti naują gražų rytojų. Ką jie mums padarė, kaip tik ir pasakoja, kodėl svarbu nenusigręžti nuo istorinio skausmo – tik apie jį kalbant, vis iš naujo išgyvenant įmanoma įveikti traumą ir, idealiu atveju, netgi pasisemti iš to teigiamos patirties. 

Man labai patiko knygos formatas. Tai lyg ir stipri mokslinė studija apie traumas, kartu, labai draugiška eiliniam skaitytojui, nebūtinai turinčiam psichologinį ar panašų išsilavinimą, knyga. Smagu, kad autorė naudoja labai įvairius ir pažįstamus šaltinius, tokius kaip K. Donelaičio Metai, Viktor E. Frankl Žmogus ieško prasmės, Balio Sruogos Dievų miškas ir panašiai. Atrodo, kad jau tiek buvau girdėjusi apie tai, kokią žalą padarė sovietmetis, tačiau ši knyga problemą atvėrė dar giliau. Supratau, kokią nesuvokiamai didelę žaizdą savo širdyse turime. Net ir tie, kurie nekentejo tiesiogiai. 

Jei ir jūs (kaip ir aš) laikote šią knygą norimų perskaityti sąraše – stumkite ją į priekį. Ypač jei gyvenate ar dažnai būnate Vilniuje. Tai kūrinys, kuris padeda miestą išvysti kitaip, dar stipriau pajusti kiekviename skersgatvyje alsuojančią istoriją. Vilniaus atminties punktyrai yra unikali tuo, kad didžiąją dalimi čia kalba ne faktai ar gidė, o senieji vilniečiai. O dangau, kiek įdomių istorijų jie turi apie kiekvieną Vilniaus rajoną. Tačiau, tai knyga ne tik apie pastatus ar rajonus, ji įdomi tiek istoriniu, tiek asmeniniu pasakojančių lygmeniu. Kokia laimė, kad šiuos aštuntą ar net devintą dešimtį skaičiuojančius žmones prakalbino ir įamžino autorė. 

Perskaičiusi šią knygą jaučiuosi bent trumpam sugrįžusi penkiolika metų atgal. Prieš tiek laiko atvykau į Vilnių ir negalėjau patikėti savo laime kasdien sukiotis po senąjį VU kiemelį, Daukanto ir Katedros aikštes. Vėliau, žinoma, pripratau ir senamiestį priimu kaip savaime suprantamą. Ačiū šiai knygai, kad atnaujino ir paaštrino mano žvilgsnį.