Artėja šaltasis metų sezonas. Galima dėl to liūdėti arba galima pasistengti ir “išspausti” iš jo viską ką galime geriausio. Pavyzdžiui išmokti kurti jaukumą paprastomis priemonėmis ir pasistengti būti laimingais mažų malonumų pagalba. Kaip tai padaryti moko mano šią savaitę perskaityta “Mažoji laimės knyga“, žadanti atskleisti laimingo gyvenimo dėsnius pagal danus.

Danai kaip ir lietuviai negali pasigirti gerais orais, tačiau jie gali pasigirti esant laimingiausia tauta. Tą atskleidė ne vieno tyrimo ir apklausos duomenys – danai labiausiai patenkinti savo gyvenimo kokybe. Taigi, neatsitiktinai Kopenhagoje yra įsikūręs ir laimės tyrimų institutas, kurio darbuotojas Meik Wiking yra šios knygos autorius. Savo patirtį jis sudėjo į mažytę, nerealiai gražiai iliustruotą, šmaikščiai parašytą ir labai jaukią knygą, kurioje aprašytas hygge fenomenas. Man jau vien šios knygos skaitymas savaime buvo hygge, bet kas gi tai?

Greičiausiai esate girdėję apie Oskarą Šindlerį, Antrojo pasaulinio karo metais išgelbėjusį gyvybę daugiau nei tūkstančiui žydų. Apie šią asmenybę ir jos drąsu poelgį parašyta knyga ir pastatytas garsus filmas „Šindlerio sąrašas“. O. Šindlerio veiksmai kardinaliai pakeitė daugybės žmonių ir šeimų gyvenimo istorijas, viena iš jų, Leono Leysono, aprašyta knygoje „Berniukas ant medinės dėžės“.

Knyga išleista 2013 m., tais pačiais metais kai mirė savo knygos taip ir nesulaukęs herojus. Po karo emigravęs į JAV, ten praleido likusį savo gyvenimą ir apie savo patirtus išgyvenimus pasakoti nemėgo. Net artimiausiems žmonėms neatskleidė savo gyvenimo istorijos, iki kol pasirodė filmas “Šindlerio sąrašas” ir juo susidomėjo žiniasklaida. Pradėjęs dalintis savo išgyvenimais, galiausiai nusprendė savo istoriją sudėti į knygą.

Jei būtų mano valia, šią knygą privalomai dalintų visiems jaunavedžiams. Tai tikrai turėtų teigiamai paveikti skyrybų ir santykiais nusivylusių porų skaičių. Pasirodo, galima nugyventi kelis dešimtmečius santuokoje ir nesuprasti, kas yra ne taip ir kodėl vienas ar abu sutuoktiniai jaučiasi nemylimi. Tuo tarpu genialus atsakymas kaip visuomet slypi paprastume. Taip gali nutikti todėl, kad kiekvienas meilę rodo jam suprantamu ir priimtiniausiu būdu, dažniausiai tokiu, kokiu meilės ženklų norėtų sulaukti pats. O kas jei partneriai kalba skirtingomis meilės kalbomis ir tokiu būdu “nesusišneka”? Ir nors abu myli ir meilę savaip stengiasi parodyti, abu jaučiasi nusivylę.

Pažintis su šia knyga prasidėjo nuo nemalonaus siurprizo – pasirodo to paties autoriaus knygos “Nesustok kelyje” tęsinys. Taigi, sugebėjau nusipirkti knygą nepastebėjusi šio fakto. Įšokti į istoriją ne nuo pradžių man švelniai tariant labai nesmagu, bet susiėmiau ir pradėjau skaityti. Ir nebuvo taip jau ir baisu. Knygos pradžioje pateikta trumpa apžvalga to, kas įvyko pirmojoje dalyje. Tuo labiau, kad ir veiksmo joje panašu daug nebuvo, o siužetas rutuliojosi ties dvasine pagrindinio veikėjo transformacija.

Tiesa sakant šiuo atžvilgiu ir antroji dalis panaši. Pagrindinis veikėjas Deividas pirmojoje dalyje išgyvenęs skaudžią netektį ir Himalajų kalnuose iš savo draugo išmokęs kaip filosofiškai žvelgti į gyvenimo iššūkius grįžta į savo gimtąjį Bostoną, kur išmintį perduoda panašią patirtį (netektį) išgyvenančiam draugui ir sutinka savo gyvenimo meilę. Taigi, jei reikėtų apibendrinti knygos siužetą, didžioji dalis jo vyksta veikėjams kalbantis ir diskutuojant apie dvi pagrindines temas: gyvenimą po didelio emocinio sukrėtimo ir porų santykius.

Knygoje neaptiksite nei veiksmo, nei gyvybingų dialogų, tačiau didaktišku tonu pateiktos gyvenimo išminties čia gausu. Tiesa sakant pastarosios man pasirodė per daug. Knygoje tikrai begalė gražių minčių ir pasitelkus kiekvieną iš jų būtų galima parašyti po gražų atskirą pasakojimą. Tačiau, kai jų tiek daug vienoje vietoje, sunku informaciją tinkamai sugerti. Kitaip tariant, jei gražios motyvuojančios mintys apie gyvenimą būtų patiekalai, tai ši knyga tikrai būtų Kalėdų pietūs pas seniai matytus giminaičius – visko tiek daug ir taip skanu, kad gresia persivalgymu.