Dažnai rašydama apie negrožines knygas mėgstu pasidalinti jų turiniu, kitaip tariant atskleisti ir sutraukti svarbiausias idėjas. Tokiu atveju, net ir neketinantys knygos skaityti žmonės gali pritaikyti sau esminius punktus, o susidomėję paskaityti plačiau. Šįkart nieko panašaus padaryti nepavyktų, todėl net nebandysiu. „Sapiens: glausta žmonijos istorija“ yra tokia plati ir įvairialypė knyga, kad net sunku apibūdinti. Na turbūt įsivaizduojat ką reiškia sudėti visą žmonijos istoriją į kelis šimtus puslapių.

Labiausiai stulbinantis dalykas turbūt yra tai, kad ši knyga nėra paviršutiniška. Dažniausiai stengiantis aprėpti didelį informacijos kiekį rezultatas būna “šakėmis ant vandens”. Tačiau Y. N. Harari savo unikaliame kūrinyje ne tik sugebėjo aprėpti neįsivaizduojamai platų visą Homo Sapiens raidos laikotarpį, bet ir išryškinti svarbiausius momentus, analizuoti juos įvairiausiais pjūviais ir padaryti tai labai neįprastai ir nenuobodžiai.

Neseniai rašiau apie ramų miegą ir sakiau, kad tai viena svarbiausių bei prieštaringiausių temų auginant vaikus. Tačiau yra dar viena ne ką mažiau svarbi tema – mityba. Aktualių klausimų šioje plačioje srityje milijonas: pradedant žindymu, baigiant sveikais pasirinkimais mokykloje ir darželyje. Kažkur pusiaukelėje visi tėvai susiduria su sąlyginai trumpu, bet labai svarbiu etapu – primaitinimu – pusės metų trukmės kūdikio kelione nuo maitinimosi pienu iki bendro šeimos stalo. Kuomet pati pradėjau domėtis šia tema, daugybė mamų rekomendavo knygą Mano vaikas nieko nevalgo. Iš pradžių sutrikau, na juk maniškiui taip nėra, kam tuomet skaityti šią knygą? Bet knygos pavadinimas tikrai klaidinantis ir iš tiesų ji yra aktuali visiems mažus vaikus auginantiems tėvams.

Šios knygos žanras – dokumentinė apysaka – iki šiol man buvo naujiena. Cinko berniukai parašyta autentiškų liudijimų pagrindu, tačiau pati autorė į ją įdėjo daug širdies atrinkdama svarbiausias dalis, sugrupuodama patirtis ir siekdama išryškinti pateiktų atsiminimų panašumus, kontrastus ir paslėptas prasmes.

Knygos herojai, buvę kariai, kadaise tarnavę SSRS kariuomenėje Afganistane ir žuvusių karių motinos Svetlanos Aleksijevič darbui išvydus dienos šviesą per daug sužavėti nebuvo. Keletas iš jų net nusprendė su rašytoja teistis teisme, dėl jų minčių iškraipymo ir “garbės ir orumo įžeidimo”. Na, nėra iki galo aišku ar iš tiesų herojai pabūgo savo atvirumo ar labiau nepatenkintos buvo ir jais pasinaudoti bandė jėgos, siekiančios, kad SSRS invazija į Afganistaną ir tragiški jos padariniai būtų kuo tyliau užglaistyti. Bet kuriuo atveju, rašytojos persekiojimas teismuose plačiai nuskambėjo ir buvo pasmerktas tarptautinės bendruomenės, o 2015 m. Svetlanai Aleksijevič buvo įteikta Nobelio literatūros premija už „polifoninius kūrinius, kančios ir drąsos monumentą“.

Skaityti Vyvenimą, tai tarsi skaityti kito žmogaus dienoraštį. Kartais taip atvira, kad net jautiesi truputį kalta, kad taip giliau lendi į kito žmogaus slapčiausias gyvenimo kerteles. Na, bet šį dienoraštį, tiksliau biografiją, Beata savo noru išleido į pasaulį ir už tai jai jaučiuosi dėkinga.