vyvenimas
Skaityti Vyvenimą, tai tarsi skaityti kito žmogaus dienoraštį. Kartais taip atvira, kad net jautiesi truputį kalta, kad taip giliau lendi į kito žmogaus slapčiausias gyvenimo kerteles. Na, bet šį dienoraštį, tiksliau biografiją, Beata savo noru išleido į pasaulį ir už tai jai jaučiuosi dėkinga.

Beata

Pirmą kartą šią žavią asmenybę pamačiau kažkokiame juokingame režisieriaus Tado Vidmanto filmuke. Bijau sumeluoti, bet tai galėjo būti prieš kokių 10 metų. Nuo tada į ją atkreipiau dėmesį – tokia nuoširdi, išskirtinė ir šiek tiek juokinga pasirodė. Kai po truputį pradėjo šmėžuoti televizijoje, paskui teatre taip pat vis pakliūdavo į akiratį, kol Facebook užkliuvo kažkoks jos pasisakymas ir jau gerus keleris metus seku jos mintis šiame socialiniame tinkle.

Visiems Beatos sekėjams turbūt seniai buvo aišku, kad ši mergina anksčiau ar vėliau parašys knygą ir ji bus puiki. Beatos mintys kartais prieštaringos, keliančios pasipiktinimą, bet dažniau įkvepiančios ir pribloškiančios nuoširdumu. Ji man visuomet kėlė pagarbą kaip žmogus, kalbantis apie tai, ko kiti neišdrįsta pasakyti garsiai – apie dalykus, kuriuos dažniausiai linkstame nutylėti, nes tai nėra kieta, populiaru ar gražu. Tačiau vos Beata praskina kelią, po jos pasisakymais pakimba šimtai “ir man taip buvo”.

Vyvenimas

Taigi, Vyvenimas yra Beatos gyvenimo istorija papasakota per svarbiausias ir labiausiai emociškai paveikusias patirtis. Man labai patinka šios knygos pavadinimas ir jis nepaprastai taikliai atspindi šio kūrinio nuotaiką – požiūrį į gyvenimo problemas per šiek tiek komišką, idilišką prizmę, išlaikant kažkokį tobulą balansą tarp nerūpestingumo ir kai kurių dalykų sureikšminimo.

Beata vienoje savo knygos vietoje rašo kad nieko nežino, bet iš tiesų ji žino tiek daug! Net stebiuosi, kad toks jaunas žmogus gali būti sukaupęs tiek išminties ir nepaisant visų patirtų sunkumų išlaikyti tokį sveiką požiūrį į gyvenimą. Na, bet kaip sakoma, išmintis ateina ne su metais, o su patirtimis. Beata nebijojo, nesislėpė nuo gyvenimo ir dabar tarsi atversta knyga, dalinasi su visais to, ko išmoko.

Patirčių ir opių temų knygoje paliečiama daug. Patyčios mokykloje, sudėtingi santykiai su tėvais, finansiniai sunkumai, artimo žmogaus savižudybė, santykiai, kūryba, diskriminacija, depresija, galiausiai tokia traumuojanti patirtis kaip skyrybos – visa tai sutelpa šiame kūrinyje, tačiau ne tam, kad išgąsdinti ir sukelti gailestį, o parodyti, kad po nakties visada išaušta rytas.

Tiesa, knygoje tikrai daug depresyvių fragmentų ir istorijų prasidedančių “verkiau”, “gulėjau visą dieną lovoje”, “žiūrėjau į vieną tašką” ir pan. Man tai nepasirodė kaip trūkumas, tačiau tikiu, kad daugeliui gali nepatikti. Nepaisant to, buvo vietų, kuomet skaičiau ir galvojau, kur tas žadėtas įkvėpimas ir šviesa, nes knyga jau pradeda rimtai slėgti. Na, bet kuriam iš mūsų neteko TEN pabuvoti susidūrus su sunkumais. Nenustebkite ir jūs jei panašiai pasijusite skaitydami knygą – joje kaip ir gyvenime šviesa pagaliau ateina ir ji labai graži.

Knyga kiekvienam

Kiekvienas žmogus šią knygą perskaitys ir supras savaip, bet neįsivaizduoju kas nerastų ką galėtų pritaikyti sau – labai jau platus gyvenimo spalvų spektras knygoje paliestas. Aš asmeniškai buvau šokiruota ir gal net neblogą gyvenimo pamoką gavau, kad viskas tėra iliuzija ir iš tiesų mes nieko nežinome apie kitus žmones. Beata man visuomet atrodė tokia drąsi, savimi pasitikinti ir žmogus esantis toliausiai nuo nesaugumo jausmo ir nesupratimo kur link eina jos gyvenimas. Pasirodo viskas yra priešingai!

Mane tikrai įkvėpė apsidairyti, išvysti aplinkinius žmones kitaip, suprasti, kad net ir ten kur demonstruojamas didžiausias pasitikėjimas savimi, slepiasi dar vienas kartais abejojantis, kartais nieko nežinantis ir pritarimo, paguodos ir padrąsinimo ieškantis žmogus – kaip ir mes visi.

Nepaisant keletos slogių vietų, knygą man skatiyti buvo malonu, nes gyvenimą jaučiu ir matau panašiai kaip autorė. Man buvo įdomu sužinoti apie jos pastangas įveikti psichologines problemas ir netgi prisirašiau knygų pavadinimų, kurias norėčiau perskaityti. Man artimos pasirodė Beatos patirtys kalbant apie santykius su mama ir ugdant savo pasitikėjimą savimi, arba kitais žodžiais tariant, vidinį vaiką, nuolat reikalaujantį kitų supratimo, pripažinimo ir padrąsino.

Knygoje radau tikrai daug gražių minčių, kurias norisi cituoti, bet labiausiai man patiko gyvenimo ir kelionės metafora:

Svarbiausia užduotis gyvenime - paleisti. Paleisti net tuos, kurie yra šalia. Nuo savo lūkesčių, troškimų, nuo savo savininkiškumo jausmo, nuo savo pykčio ar nuoskaudų. Tiesiog priimti kitą žmogų kaip savarankišką keliautoją su savo kuprine ir tikslais bei džiaugtis, kad šiandien jūs esate kartu. Vadinasi, einate į vieną tikslą. Tačiau kada jis baigsis - niekas to nežino. Visi tik žino, tačiau pamiršta, kad viskas yra laikina. Viskas mums yra duota labai trumpam. Nežinia, kada atsitrauks meilė, sėkmė, statusai, pinigai, šlovė, sveikata. O kai tai atsitrauks, mes turėsime išmokti tai paleisti.

Kodėl skaityti? Nes ši knyga yra puikiai parašyta tikra istorija. Istorija, kurią galėtume parašyti turbūt kiekvienas, tačiau dažnai pritrūkstame drąsos apie tai šnekėti net su artimiausiais žmonėmis. Kalbėjimas ir skaitymas apie kiekvieno gyvenime pasitaikančius sunkumus veikia kaip terapija ir neabejotinai praturtins, įkvėps pokyčiams ir naujoms mintims.

Kodėl neskaityti? Jei nemėgstate šiek tiek depresyvių žmonių ir istorijų. Jei jums nepatinka didelis jausmų ir emocijų sureikšminimas.

Share: