Žmonės sako, kad ši knyga, nors ir iš sunkiasvorių kategorijos, skaitosi lengvai. Na, tai nebuvo mano atvejis. Galinėjausi su ja geras porą savaičių, tampiausi su savimi ir lygiai taip pat su savimi pykausi – ko lendi prie tų lengvų knygų, jei žinai, kad nepatiks. Turbūt vis tikiuosi, bet, deja, lengvas gyvenimas ne man. Nematomas Adės Laru gyvenimas yra istorija apie merginą, kuri gyvena amžinai. Būtų nuostabu, tačiau kaip visuomet – geri dalykai turi savo kainą. Nuo kitų panašių istorijų ši skiriasi tuo, kad Adės niekas neatsimena. Skamba gal irgi ne taip jau siaubingai, tačiau geriau pagalvojus – labai vieniša. Apie tai ir yra ši knyga, o pavadinimą galėtų skolintis iš Marques’o. Šimtmečius trunkanti vienatvė, šiek tiek istorinių nuotykių, ir net kelios meilės istorijos. 

Tokia trumpa ir glausta knyga, o jau turi viską, kas apibendrina Murakami kūrybą. Išgirsk vėjo dainą yra pirmoji rašytojo knyga, kuria, kaip suprantu, net pats autorius per daug nesididžiuoja. Kūrinio įžangoje yra H. Murakami pasakojimas, kaip jis būdamas trisdešimties nusprendė parašyti knygą. Istorija, žinoma, šiek tiek mistiška. Įkvėpimu imtis visiškai naujos veiklos tapo beisbolo rungtynėse sugautas kamuoliukas. 

Išgirsk vėjo dainą yra galbūt labiau novelė ar apsakymas, nei romanas. Vėliau autorius parašys begalę tokių. Rašytojas leidžia ne tik romanus, bet ir apsakymų rinkinius. Jose – daug ir kur kas geresnių pasakojimų nei šis. Visgi, Išgirsk vėjo dainą yra ypatingas. Juk pirmasis. Man labai gražu, kad jau su šiuo bandymu H. Murakami pasirodė toks pats, kaip ir po daugelio metų – mistiškas ir kasdieniškas, kuriantis tekstą kupiną sunkiai apčiuopiamų idėjų, nutylėjimų, sudėtingų santykių ir tik Murakami būdingų įžvalgų. 

„-Tai žinoma. Visi kada nors mirs. Tačiau iki tol reikia nugyventi penkiasdešimt metų, o nugyventi penkiasdešimt metų mąstant apie įvairius dalykus yra nepalyginamai sunkiau nei nugyventi penkis tūkstančius metų nieko negalvojant. Argi ne?“ 

Visame kame mėgstu minimalizmą, tačiau šiuose norvegų rašytojo apsakymuose man jo buvo net šiek tiek per daug. Vaizdai iš vaikystės – keturių tekstų rinkinys. Visi jie panašaus stiliaus – labai fragmentiškai pateiktos atsiminimų nuotrupos. Šiuose puslapiuose – grynas realizmas ir buitiškumas, atrodo, niekuo neįsimintinos scenos. Lyg ir smagu būna skaityti knygas, kuriose vaizdą lyg mozaiką susirenki pats. Tačiau užbaigus šią knygą jausmas toks, lyg dėlionėje būtų trukę nemažai dalių, gal net pačių svarbiausių. 

Labiausiai man patiko paskutinysis apsakymas, ištempęs šį kūrinį iki trijų žvaigždučių – „Nuo ryto iki vakaro“. Tai simboliškas ir gražus kūrinys, kuriame visas žmogaus gyvenimas sutelpa į vieną dieną. Beje, įdomus faktas yra tai, kad John Fosse vertinamas kaip vienas iš realesnių kandidatų gauti Nobelio premiją. Taigi, labai galimas dalykas, kad Vaizdų iš vaikystės (pirmojo apsakymo) ir kitų dviejų, kažkoks prasmių sluoksnis man taip ir liko neprieinamas. 

Tai paskutinė serijos knyga, kurios galėjo ir nebūti. Dinos testamentas pasirodė praėjus dvidešimčiai metų po trečiosios Dinos istorijos dalies – Karnos kraitis. Greičiausiai, trilogijos fanams buvo nepaprastai malonu po tiek laiko sugrįžti prie kadaise sutiktų ir pamiltų veikėjų. Man, skaičiusiai visas keturias knygas iš eilės, ši pasirodė paprasčiausiai nereikalinga. Tiesą sakant, buvo netgi šiek tiek pikta, kad autorė sugrįžo prie pasakojimo norėdama pratęsti Dinos anūkės, Karnos, istoriją ir sudėliojo jai nelabai kokį likimą. Aš savo galvoje įsivaizdavau šiek tiek kitaip ir būčiau visai nieko prieš jį tokį ir palikti. 

Taip, rašymo stilius čia vis dar toks pat sodrus ir turtingas, šiuo atžvilgiu autorė nenuvilia. Na, o turinys ir siužeto vingiai – jaučiasi tarsi koks nuovargis ir nelabai sėkmingos pastangos kuo daugiau melodramatiškų įvykių įpinti.