Labai gerai pamenu Sofia Coppola filmą tuo pačiu pavadinimu. Tuomet dar nežinojau, kad jis pastatytas pagal knygą. Žiūrėjau jį būdama paauglė ir buvau visiškai prikaustyta mistiškos atmosferos, nepaaiškinamo slogučio, beprasmybės jausmų. Būtent seniai žiūrėtas, bet nepamirštas filmas ir paskatino įsigyti Jaunosios savižudės, kuomet pasirodė naujasis jos leidimas. Ir kaip dažnai būna – jei pirma žiūri filmą, o po to skaitai knygą, pastarąją tikrai nenusivili.

Jaunosios savižudės visiškai prikaustė mano dėmesį – dabar jau kalbu apie knygą. Pasakojimo stilius labai originalus, visą kūrinį tvyro paslapties atmosfera, neaiškus nepatogumas ir milžiniškas ore pakibęs kodėl. Iki galo knyga atsakymų nepateikia, bet tai yra vienas tų retų atvejų, kai supranti, kad kitaip ir negali būti. 

Būdama paauglė perskaičiau Prozako kartą ir ilgai įsivaizdavau, kad žinau, ką reiškia sirgti depresija. Sakyčiau ši knyga buvo viena svarbiausių mano gyvenime – jos efektas buvo toks, kad niekada neleidau sau per daug pasinerti į liūdesį ar duoti laisvę neigiamoms emocijoms – supratau, kad grimzti gilyn yra daug lengviau nei po to kapanotis.

Knyga Rytoj vėl patekės saulė taip pat yra apie depresiją. Įsinorėjau ją perskaityti, nes jaučiu, kad Prozako kartos sukeltas efektas kažkur išgaravo. Mano aplinkoje yra žmonių, kuriems buvo diagnozuota ši liga, o aš, tuo tarpu, jaučiu, kad man darosi sunku suprasti, susitapatinti, užjausti. Šią knygą į rankas pasiėmiau su lūkesčiu, kad atgaivinsiu ir pagilinsiu supratimą, ką jaučia šia liga sergantis žmogus, kodėl jam sunku atlikti net paprasčiausias užduotis, įsilieti į kasdienybę. Ar pavyko? Tikrai taip. 

Knygą sudaro du nedidelies apimties romanai ir aš tikrai nesistebiu sprendimu išleisti juos kartu. Abu kūriniai labai panašūs. Juos vienija nostalgiška nuotaika, nusivylimas gyvenimu (vidutinio amžiaus krizė?), kapstymasis atmintyje, ieškojimas akimirkų, arčiausiai tų kurias būtų galima pavadinti laimingomis. Tiek Povestuvinė kelionė, tiek Iš užmaršties gelmių pagrindinis herojus jaunystėje sutiko porą, į kurios gyvenimą įsiliejo ir to santykio atgarsių ieško dabartyje.

Abiejuose kūriniuose be galo daug Paryžiaus – skirtingus laikmečius skirianti riba tarsi išnyksta klaidžiojant miesto gatvėmis. Nors atminties tema, laike šokinėjantis siužetas dažnai mane žavi literatūroje, turiu pripažinti, kad iš Patrick Modiano, kaip Nobelio premijos laureato, tikėjausi šiek tiek daugiau. 

Ką galvoja ir jaučia gyvūnai? Na, pats autorius prisipažino, kad negali atsakyti į pirmąjį klausimą. Visgi Carl Safina pavyksta neblogai atsakyti į antrąjį – ką gyvūnai jaučia. Anapus žodžių bando eiti prieš didelę ir stiprią mokslo pasaulio žmonių srovę, kuri neleidžia gyvūnams priskirti žmogiškų emocijų. Visa ši knyga yra gausiai dokumentuotas įrodymas, kad gyvūnai iš tiesų nuo žmonių skiriasi kur kas mažiau nei daugeliui iš mūsų atrodo. Nors knygoje daugiausiai informacijos apie dramblių, vilkų ir orkų gyvenimą, sužinojau be galo daug netikėtų ir stulbinančių faktų ir apie paukščius, šimpanzes, delfinus ir daugelį kitų. Tikrai akiratį plečianti knyga.