Šios knygos skaitymą prilyginčiau maratono bėgimui – buvo labai sunku ir užtruko ilgai, bet perskaičiusi pajutau pasididžiavimo jausmą, kad susitelkiau ir išgliaudžiau šį kūrinį, t. y. galiausiai įveikiau distanciją. Dievų šokis siužetas yra tiesiog nenupasakojamas. Istorijos pasakojamos istorijų viduje, o jų veikėjai taip pat jas pasakoja (na, beveik filmo Inception scenarijus, jei tokį pamenate). Na, bet svarbiausia, kad visa tai nėra beprasmiškas kratinys – ši knyga puikus pagalbininkas iš tiesų giliai pažinti Indijos kultūrą ir kartu suvokti anglų kolonistų įsiveržimo i šalį pasekmes.

Seniai nebuvau skaičiusi kažko panašaus – knygos kuri man duotų tiek daug – minčių, atsakymų ir naujų klausimų. Homo Deus buvo lyg pokalbis, kurio seniai ilgėjausi – apie religiją ir dvasingumą, žmogaus prigimtį, būties prasmę, protą ir sąmonę, ateities galimybes ir perspektyvas. Ir nors vietomis atrodė tiesiog genialu, vietomis norėjosi piktai prieštarauti, knygos vertė yra neginčytina.

Ir jei anksčiau galvojau, kad Sapiens yra žodžių magijos apraiška – sudėti esminius žmonijos istorijos akcentus į vieną kūrinį, Homo Deus nustebino dar labiau. Šios knygos puslapiuose karaliauja ne istorija, o filosofinės idėjos, mokslo ir religijos konflikto tema, ir apskritai, rodos kvestijonuojama viskas, kuo įprasta tikėti ir kaip suvokti pasaulį. Aš nenoriu be reikalo dramatizuoti, bet esu beveik užtikrinta, kad perskaitę šią knygą, jūs būsite jau šiek tik kitas žmogus. 

Tokia mažutė knyga, o tiek jausmų paliko po savęs. Ir pralinksmino ir nuliūdino ir ne juokais supykdė. Tai vienas iš tų kūrinių, po kurių tikrai reikėjo laiko atsigauti. Mūsų sielos naktyje tema nepatogi – senatvė ir santykiai. Ar galima kurti naują ryšį kai gyvenimas jau eina į pabaigą? Kaip atrodo santykiai brandžiame amžiuje ir kaip į tai žiūri visuomenė mažame JAV miestelyje?

Geras tas jausmas, kai tinkama knyga pakliūna į rankas tinkamu metu. Galbūt buvau pavargusi nuo modernių formų ir netradicinio turinio literatūroje. Džeinė Eir tapo tikru malonumu, atgarsiu kažko seniai nematyto ir išsiilgto – paprastumo, nuoširdumo, naivumo, klasikinio pasakojimo būdo ir teksto grožio bei gylio.

Ši knyga yra tiesiog pavyzdinis rinkinys viso to kas būdinga tikrai klasikinei literatūrai – aiški struktūra, nuoseklus pasakojimas, nepriekaištingas rašymo stilius, intelektualiai ir vertybiškai stiprus turinys. Nėra ko stebėtis – tai knyga patikrinta laiko ir daugelio kartų skaitytojų. Kiekvienam mylinčiam literatūrą, tiesiog būtina užsidėti varnelę ties šiuo kūriniu (nežinau kur aš buvau anksčiau?).