Noriu pradėti nuo išpažinties. Dar prieš gimstant mano sūnui, o gal ir dar seniau, prieš 3-4 metus pradėjau sekti Devyniasdešimtųjų vaikai tampa tėvais autorės tinklaraštį Pterodaktilis. Tuomet skaičiau daug ir įvairių su motinyste susijusių tekstų. Būtent apie šią autorę galvojau, na ir daug ji niurzga, skundžiasi – kam jai išvis tų vaikų reikėjo. Tada, po poros metų, pati tapusi mama, mintimis norėjau jos atsiprašyti. Ir ne tik, aš pradėjau gerbti jos drąsą, nes kai visas motinystės ir tėvystės viešasis diskursas skendėjo vaivorykštėse, ji viena iš nedaugelio kalbėjo iš tiesų atvirai. Ir jei ši knyga būtų pasirodžiusi prieš penketą metų – būtų buvusi uraganas. O šiandien mes jau kalbame visaip ir netgi labai atvirai ir tuo galima tik džiaugtis. 

Tai kur link lenkiu? Manau, kad ši knyga bus du visiškai skirtingi kūriniai akyse tų, kurie jau yra tėvai ir kurie dar tik planuoja jais tapti. Yra dalykų, kuriuos iš tiesų supranti tik per potyrį. 

Šalia kitų gerų dalykų knygoje radau citatą, kuri savaime pasako labai daug apie motinystę ir tėvystę, tik nežinau ar būtinai devyniasdešimtųjų:  

„Tai toks mandalų kūrimas, pati tikriausia kasdienybės meditacija: valandų valandas vieną prie kitos į paveikslą ramiai dėlioti mikroskopines smilteles, kad per ateinančią akimirką visa negrįžtamai išnyktų chaose.“

Sunku patikėti, kad dar palyginti neseniai, vos prieš kiek daugiau nei šimtą metų buvo laikas, kai žmonės nežinojo mums šiandien elementarių dalykų: kaip plinta ligos, kas yra mikrobai, kodėl svarbu plauti rankas ir galiausiai – kad galima platinti ligą ja nesergant. Buvo laikas kai gydytojai atrado, kad taip yra ir gali būti, o to atradimo epicentre atsidūrė Merė. Svarbu paminėti, kad ši knyga nėra visiška fikcija. Šiltinė paremta tikrais faktais arba “mikrobų moters” istorija.

“Įmanoma gyventi taip, kad pastebėtum to, kas nepatogu”. 

Man patiko, kaip knygoje buvo atskleistas Merės vidinis konfliktas, kuomet į protą braunasi įtarimas, tačiau logika ir sunki gyvenimo realybė vis vien traukia dirbti mėgstamą darbą. Merės personažas man pasirodė solidžiai išvystytas ir daugialypis. Kaip ir jos gyvenimo draugo ir šioje istorijoje taip pat svarbaus Alfredo. Ir nors knygos rašymo stilius ir paprastas bei konkretus dėstymas prašytųsi skirti knygą į lengvų ir greit pamirštamų istorijų kategoriją, aš Šiltinėje pamačiau ir kai ką daugiau. 

Ne, šios knygos aš neįsimylėjau iš karto, nuo pirmų puslapių. Susižavėjimo jausmas augo palengva, su kiekvienu sakiniu be taško, išgryninta ir nugludinta mintim, balsu bei žinute. Iš pradžių atrodė, kad čia ne man, ne apie mane. Bet ar tikrai? Mergaitė, moteris kita tai kūrinys, kuriame daugybė balsų susiburia tam, kad pasakotų istorijas, kurios dažniausiai lieka nutylėtos. Kaip sako autorė, neseniai lietuvių kalba pasirodžiusiame interviu: “sukūriau dvylika protagonistų, per kuriuos siekiau praplėsti juodųjų bričių naratyvą”. 

Man visuomet patinka pasakojimas 360 laipsnių kampu, kaip dabar sugalvojau jį pavadinti. Tai galimybė giliai pažinti kūrinio personažus ne tik tokius, kokie jie atrodo sau, bet ir kitiems. Mergaitė, moteris, kita pagrindiniai veikėjai kalba be galo nuoširdžiu, atviru vidiniu balsu. Paskui juos matome kitų akimis – mamų, dukrų, draugių ar net senelių. Visa tai sukuria tokią plačią perspektyvą, kuris veda link suvokimo, kaip dažnai skausmingai kontrastuoja išorė ir vidus. Kaip dažnai kito žmogaus gyvenimą tematome kaip ledkalnio viršūnę ir esam linkę smerkti, nuvertinti, nesuprasti. Tai vienas tų kūrinių, po kurių ne tik jautiesi prisilietęs prie talentingo pasakotojo darbo ir teksto grožio, bet ir lieki su daugybe minčių ir jausmų. O taip pat ir dar stipresniu suvokimu, kad visi mes esame panašūs ir susiję daug labiau, nei mums kasdieną atrodo. 

Tai knyga, kuri moko kaip įtikinamai, įtraukiančiai, parduodančiai pasakoti. Tuo per daug nenustebinau, tiesa? O kaip jums mintis, kad šis kūrinys dar ir moko kaip gyventi, kad būtų verta pasakojimo? Bent aš tokio dvilypumo iš Storytelling Pasakojimo meistrystė visiškai nesitikėjau. Įsivaizdavau, kad tai greičiau bus patarimų rinkinys, kaip įdomiai pateikti tekstą ar TED scenos vertą kalbą. O čia daugybė skyrelių su vis nauja žmogaus gyvenimo istorija ir paslaptimi – trumpai suformuluota pagrindine žinute geram pasakojimui. 

Jei labai trumpai, tai iš knygos išmokau, kad pasakojant svarbiausia nuoširdumas, faktų susiejimas su asmenine ar kitų realių žmonių patirtimi, struktūra, glaustumas, konkretumas, aiški pagrindinė žinutė. Lyg ir nieko, kas galėtų per daug nustebinti. O kalbant apie gyvenimo pamokas, tai knyga labai akcentuoja kovą su sunkumais, kaip neišvengiamą bet kurios puikios istorijos dalį. O tai guodžia ir įkvepia!