Ši knyga neabejotinai yra apie baisiausius kada nors grožinėje literatūroje sutiktus žmones ir jų poelgius – smurtą, fizinę ir emocinę prievartą, manipuliacijas, žiaurumą. O taip pat, apie iki skausmo gražią draugystę, kilnumą, gerumą, nuoširdų rūpestį kitu. Mažas gyvenimas talpina sunkiai suvokiamą kontrastą. Atrodo, visas žmogiškumo spektras, kuris nugulė ne tik į šios knygos puslapius, bet ir vieno iš personažų gyvenimą.

Kalbėti apie psichologines ir fizines traumas taip kaip šioje knygoje yra neįprasta. Mes esame pratę, kad autorius mums leidžia naujausti, kas blogo nutiko, bet niekuomet atvirai nesuguldo to į puslapius. Bent man, niekuomet iki šiol neteko taip skausmingai ir tikroviškai pasinerti į traumuojančius įvykius patiriančio žmogaus vidinį pasaulį. 

Man šiek tiek pikta, kad Mažas gyvenimas autorė sulaukė kritikos dėl detaliai aprašytų žiaurumų. Kodėl niekas neburnoja ant šlykščių detektyvų autorių? Juk būtent tokiose knygose smurtas dažnai beprasmis, skirtas skaitytojų pramogai. O Mažas gyvenimas aprašyta pagrindinio veikėjo Džudo kančia – anaiptol. Ši knyga kuria naujas skaitytojo empatijos ribas, skatina pastebėti tuos, kam reikia pagalbos, atpažinti jų siunčiamus signalus. O svarbiausia, bent mano atveju, kviečia užduoti klausimą – koks draugas aš esu? Ar išgelbėčiau, prireikus, savo artimą? 

„Su tavimi siaubingai elgėsi. Tu viską ištvėrei. Tu likai savimi.“

Skaityk literatūrą kaip profesorius mokytis kviečia, žinoma, būtent literatūros srityje išsilavinimą turintis dėstytojas. Tiesa, žiniomis jis dalinasi lengva ir smagią forma. Knyga sudaryta iš trumpučių skyrių, o kiekviename iš jų, savitas kampas ar aspektas, atsižvelgiant į kurį, galime vertinti literatūrą. Į sąrašą pakliūva oras, maistas, religiniai motyvai, ironija, smurtas, antikos mitai ir daugelis kitų temų. 

Perskaičiusi šią knygą lieku su mintimi, kad viskas literatūroje yra svarbu ir nėra aprašoma be reikalo. Visos detalės kažką byloja, susilieja į vientisą, giliau nei pagrindinis siužetas slypinčią, visumą. Skaityti tarp eilučių – daug patirties ir perskaitytų knygų stažo reikalaujantis užsiėmimas. Man, patiko, kad autorius nepamiršo akcentuoti, kad svarbiausia paieškose nepamiršti malonumo. Nesvarbu, ar esi paprastas skaitytojas, ar profesorius. 

Tai nebus knyga, kuri padės išvengti KET skaitymo (kad ir kaip bebūtų gaila). Tiesa sakant čia taisykles rekomenduojama perskaityti bent kelis kartus. 100 patarimų kaip išlaikyti vairavimo egzaminą yra labiau kontekstinė informacija, kurios KET knygelėje nerasite. Tai labai žmogiški, praktiški patarimai parašyti moters, kuri pati turi ilgą mokymo vairuoti patirtį. Smagu, kad čia pilna pavyzdžių iš realaus gyvenimo. Pavyzdžiui, dažnai pasitaikančios būsimų vairuotojų klaidos ar dažniausiai užduodami klausimai. 

Man labai patiko, kad knygoje labai nemažai dėmesio psichologiniam pasiruošimui, kuris, pasirodo, mokantis vairuoti ir ypač siekiant išlaikyti egzaminą yra labai svarbus. Knyga ramina, įkvepia, kad viskas įmanoma. O turbūt svarbiausias čia užfiksuotas patarimas – mėgautis procesu, kad ir kaip neįmanomai tai skambėtų. Mane autorė įtikino, kad verta. 

Taip laukiau naujausio Kazuo Ishiguro kūrinio, kad net užsisakiau originalą. Godžiai traukiau į save kiekvieną žodį, kaip Klara saulės šviesą. Nei trupučio nenusivyliau – ši knyga buvo visiškai naujų minčių gūsis, tarsi Yuval Noah Harari spėlionės apie ateitį būtų įvilktos į dailų literatūros rūbą. Tai istorija papasakota pirmu asmeniu ir ne bet kokiu, o dirbtinio intelekto arba AR, kaip vadinama šioje knygoje (Artificial Friend). Klara and the sun man pasirodė tarsi mišinys tarp turbūt populiariausių ir labiausiai mylimų autoriaus knygų – Neleisk man išeiti ir Dienos likučiai. Distopinis pasaulis čia sutinka į liokajų Styvą panašų pasakotoją, kuomet dienos gale lieka tik lėtai blėstantys atsiminimai. 

Naujausias Nobelio premijos laureato kūrinys (beje, pirmasis parašytas po premijos įteikimo 2015 m.) man pasirodė genialus bandymas atskleisti tai, kas yra žmogiškumas – atkartojami algoritmai ar kažkas daugiau? Mūsų vidinis pasaulis – daugybė skirtingų kambarių į kuriuos įmanoma arba neįmanoma užeiti – čia knygos herojai nesutaria. Šį kartą iš daugelio Ishiguro mėgstamų temų daugiausia dėmesio, turbūt skiriama vienatvei. Dirbtinis intelektas padaro išvadą, kad vienatvės baimė yra viena pagrindinių mūsų sprendimus įtakojančių jėgų. Ar sutiksite? 

‘Until recently, I didn’t think that humans could choose loneliness. That there were sometimes forces more powerful than the wish to avoid loneliness.“