Tai knyga, kuri išsklaido nerimą, ir primena pirmojoje autorės knygoje išdėstytus principus. Ramūs tėvai, geri brolių ir seserų santykiai yra apie tai, kad vienoje šeimoje augančių vaikų ryšys priklauso nuo santykių su tėvais. Kylant konfliktams ar įtampai autorė visų pirma siūlo pagalvoti ar netrūkinėja jūsų ryšys su bent vienu iš mažųjų. Tai įsisąmoninti gali būti baugu – pasirodo darna šeimoje priklauso nuo jūsų dar labiau nei iš pirmo žvilgsnio atrodo. Kita vertus, tai leidžia ir tam tikra prasme atsipalaiduoti supratus, kur slypi visų galimų problemų šaknys. 

Knygoje galima rasti patarimų, kurie naudingi dar laukiantis, vos gimus antrajam vaikui ir abiems jau gerokai paaugus. Bent man buvo labai svarbu suvokti jau dabar kas manęs laukia ir kaip kai kurioms problemoms reikėtų užbėgti už akių. Ramūs tėvai, geri brolių ir seserų santykiai yra labiau apie bendravimą ir psichologiją, nei praktinius dalykus. Ji yra apie tam tikrus vertybinius pagrindus, šeimos kultūrą ir atmosferą, kuri veikia kaip prevencija daugeliui konfliktų. Tai knyga, kurią perskaičius viskas atrodo paprasta ir užplūsta ramybė. 

Kaip puikiai šiai knygai tinka pavadinimas. Gal net labiau nei originalas – An American marriage. Nuojautos ima intriguoti jau nuo pirmųjų puslapių ir švelni įtampa juntama skaitant visą kūrinį. Tai knyga, kelianti klausimus apie tai, kas yra santuoka, kas lemia jos tvirtumą ar laikinumą. Nors Nuojautos tarsi sukasi apie vieną pagrindinę porą – Rojų ir Selestiją, jų tėvų istorijos puikiai papildo siužetą ir pateikia labai skirtingų santuokų paveikslą. 

Kitas šios knygos sluoksnis yra apie tai, ką reiškia būti juodaodžiu šiuolaikinėje (JAV) visuomenėje. Šiuo atžvilgiu knygą rikiuočiau prie Mergaitė, moteris, kita, Maži svarbūs dalykai, Mano istorija, Auksinės šaknys. Nuojautos yra gražiai parašyta, labai jautri, nuoširdi, nenusaldinta istorija apie meilę ir ilgalaikius santykius. Nemaža dalis istorijos pateikta laiškų formatu, kas prideda papildomo žavesio. Linkiu išbandyti ir užduoti sau klausimą – ar lauktumėte savo antrosios pusės… 12 metų? 

Dabar aš žinau, kaip jaučiasi vidutinės amžiaus krizės ir depresijos kamuojamas europietis, pasiturintis vyras. Atrodo, kad žinau taip gerai, kad net skauda ir šiek tiek norisi atskaityti viską, ką patyriau. Serotoninas, be abejonės, yra meistriškai parašyta knyga. Tai sukrečiančiai tikroviškas, ironiškas, vietomis šmaikštus, juodojo humoro kupinas kūrinys. Tik kažkodėl ranka nekyla sakyti, kad man labai patiko ar buvo malonu skaityti. Nors ir negalėjau nuo knygos atsiplėšti, buvau prikaustyta ir pasibaisėjusi. Perskaičius knygą dar ilgai atrodė, kad viskas gyvenime yra beprasmiška ir sunkoka iš tos būklės buvo išeiti. 

Serotoninas yra viena tų knygų, kurią nedrąsu rekomenduoti. Panašiai kaip Mažas gyvenimas. Daugelis žmonių gali nesuprasti, kodėl tuos visus gyvenimo žiaurumus ant jų užsiundei. Šį kartą, čia nėra fizinio žiaurumo, tik sunki, slogi, tarsi juodžiausia naktis depresija ir egzistencinė tuštuma. Šioje knygoje asmeninė drama supinama su nusivylimu vakarietiškomis vertybėmis ir kultūra apskritai. Taip pat, tai ir socialinė kritika visuomenės santvarkai, kur vis sparčiau, tarsi užkratas plinta vienatvė. Taigi, tik jums patiems nuspręsti ar pasiryšite šiam literatūriniam išbandymui. 

“… tiesiog paprasčiausiai, paprastų paprasčiausiai šiam pasauliui iš pat pradžių priklausiau labai ribotai, o paskui vis mažiau ir mažiau, kol galiausiai neliko nieko, kas galėtų sustabdyti mano krytį.”

Tai šeimos istorija, pasakojama jau ne Dinos, o jos sūnaus akimis. Nors negali pasakyti, kad pati Dina iš pasakojimo dingo. Ji čia, tačiau jau labiau kaip antraplanė veikėja. Laimės sūnus – istorija apie liūdną, neišmylétą berniuką ir tai, kaip jis bręsta ir leidžiasi pažinti pasaulio. Vaikiškasis etapas Resnenso dvare buvo nuobodokas, tačiau kai prasidėjo Danija, karas ir kiti studentiško gyvenimo nuotykiai knyga ėmė kur kas labiau patikti. 

Benjaminas yra toks šiek tiek antiherojus – neatsakingas, priimantis ne pačius protingiausius sprendimus, nejautrus kitiems, tačiau detaliai analizuojantis vidinius išgyvenimus. Šiuo atžvilgiu kiek priminė Amžinybės fjordo pranašai pagrindinį veikėją. Tačiau reikia pripažinti, kad visa Grenlevų šeimos istorija, kuri vis giliau ir giliau skleidžiasi turi šarmo ir su kiekvienu puslapiu vis labiau paperka ta šiaurietiška kūrinio tamsa. 

Nuotaika: 

„Bet mes žinome du dalykus. Vienas iš jų yra mirtis. Antras – kad mes būsime palikti. Vienaip ar kitaip.“